Šklėriau, aūūū! Kur tu?

   Pirmą kartą savarankiškai persižegnojau taip, kaip pamokė desantininkas Naubartas. Nei  ragintas, nei prašytas, nei sapno įtaigotas; sustojau  prie lango, žiūrėjau kaip pateka saulė ir, prilietęs  dešinės  rankos pirštais kaktą, pradėjau: Vardan Kabelių, ir Marcinkonių, ir Ratnyčios parapijų sakau gi – šilinių dzūkų kraštui reikia naujo kalendoriaus .
  – Reikia, – lyg kas atsiliepė. Ar tik ne Naubartas? Nes po kurio laiko irgi lyg išgirdau anksčiau sakytus jo žodžius: tačiau tai irgi tik  pradžia.
  – Pradžia  jau buvo. Ji iš ten, iš kur ateina  daugtaškiai, – atsiliepiau ir pagalvojau, kad kovo 10 d. varduvininkai vis  dažniau įvardinami kaip desantininkai. Hm, kaip desantininkai – užsikabinu  už minties ir man nepasinorėjo, kad toks  blykstelėjimas užgestų kaip iš titnago įskelta kibirkštėlė. Hm, bet kada tai buvo, kai paskutinį kartą mačiau iš titnago pakilusias sušvytėti  ugneles? Ir kodėl atsitinka taip, kai, atrodytų,  užliūliuota, užmigdyta, užmiršta būtis netikėtai prisikelia. Ir taip būna neretai, kad irgi, atrodytų, ar verta stebtis prisikėlimo reiškiniu, kaip neįprastu.  Kad ir žmogaus..
  – Šklėriau, aūūū! Kur tu?
 
 Ir būna priešingai. Atrodytų, nesuspėju  apsižvalgyti, o jau, žiūrėk, kažkas ir iš tavo gyvenimo, iš atminties dingsta,  apsikasa, užsimaskuoja. Lyg nebūta. Netgi miestus prisieina atrasti netyčia. Atrasti užpūstus, užneštus, užklotus žeme. Net ir civilizacijas.    
  – Šklėriau, aūūū! Kur tu!
 
 Ir kai girdžiu, kai žmonės pasako, kad su Kandžiumi mane matę bažnyčioje, tai irgi kažko  pritrūksta, kad pats tai  atsiminčiau., Bent tiek, kiek  pats parašiau.. Neįtikėtina, bet skaitydamas  ir pats sudvejoju, ar tikrai aš taip rašiau? O jeigu aš, tai  ar nesirgau tuomet. Kita vertus, gal  tai iš sapno, kurio nesugebėjau  atskirti  nuo  tikrovės,,..
  – Šklėriau, aūūū!  Kur tu?
 
  Kažin, ką  archeologai mano, atkasinėdami iš po žemių civilizacijas? Tačiau aš prie tokių savo rašinių pasijaučiu labai ne kaip, lyg priverstas matyti save praeityje lyg turtingesniu, dvasingesniu. Lyg nemokėjusiu suvokti, koks biesas  man  paliepė  išeiti iš ten, ir iš tos bažnyčios, kur  mudu su Kandžiumi..
 – Kandžiau, aūūū, kur tu!
 
   „Kandžiau“? Va tau!. Nesuspėjau prisišaukti  Šklėriaus, o  jau ant liežuvio Kandžius užslydo,  bet stop, stop,,  Nenuslysk. Sakyk, ką man veikti su išplėštu kalendoriaus lapeliu.. Ne aš jį išplėčiau, bet tokį jį nežioti sunkiau, negu matyti  ant sienos  neatverstą kalendoriuje.  Toli tu, jau toli, Kandžiau, bet Šklėrius nepalyginamai toliau. Tačiau vėlgi  savaime  manosi, kad toliau už atmintį jis irgi nenukakęs. Aš nekalbu apie savo atmintį.  Apie  tavo, Kandžiau, taip pat – ne, kalbu apie ateitį kaip tokią, kaip kategoriją. Ir tikra, kad man pasitaiko su Šklėriumi pasikalbėti. Netiki?  Aš irgi  beveik – ne, bet paklausyk...
 
Sakyk, ar čia ilgam?
Jei ne – nekelk kepurės nuo galvos;
Išgersime po gurkšnį šulinio vandens
Ir grįžkime namo.
Žinau, kaip gaila
Kai ir vėl be nieko,
Išpustęs laiką, pareini,
Bet ne dievai mus, Šklėriau, laiko –
Daugkart guodžiau save mintim,
Kad leista bus prisirpti kaip spanguolei
Ir savo rudenį palaimint pilnatim.
Dabar jau proto daug nereikia –
Plika akim gerai matau,
Kokia lemtis ištiko puoselėtą viltį.
Tikėtis jau, kad bus geriau –
Laiko neliko.

Girdėjai? Tai va!  O dabar pasakyk, iš kur tai? Pasakysi, kad pafantazavau.. Taip, tai  mano  taip užrašyti, žodžiai,  betgi paklausyk  toliau:  Tai  jis, Šklėrius:

Ir vis dėlto – eini ir ieškai,
Stuksi lazda kaip priekaištas bjaurus
Ir nesiliauji šaukt vardu.

Aš: 
Na taip – einu, lazda stuksiu
Ir vis kaip beprotis šaukiu:
– O Šklėriau, kur tave velniai nuplukdė?
Na, bent šį kartą atsišauki, kur...
Kur tu esi, rupūžke?

Šklėrius: 
Bet nesakau, kad taip nereikia,
Man miela pagyventi atmintim.
Naujiems laikams – savi ateiviai,
O tu dar vis apakęs praeitim.
Nežino Šklėriai mano kapo
Ne pasakas sapnais sekiau -
Aš jo lig šiandien neturiu:
Išpustė vėjai smėlį baltą,
Kur jo kruopelė – ten esu.
Netrink akių, tik užsimerki-
Dabar aš čia.
Per ašarą mane išplauki
Arba ... pabūkime kartu.
Sakai: šaukei – ieškosiu, kol surasiu
Iš kapo Šklėrių išsikasiu... 
Taigi, esu tavo aky.
Stebėkis, jeigu tau patinka:
Tik tiek iš Šklėriaus bepalikę.
Ir netriukšmauk manydamas,
Kad gal kitaip galėjau būti.

Aš: 
Bet jeigu taip, kaip čia kalbi
Tai kur ėjau, visur tavęs per daug.
Smiltelė smėlio? Dieve mano!..
Tu – Šklėriau,
Tu – galingo sodžiaus įkūrėjau...
Kas patikės, kad smiltele
Galėtum būti mano akyje?

  Taigi,  Kandžiau: kas patikės, kad tai ir man nelengva  buvo padaryti. Kai į lopšį  atėjau Šklėriaus jau nebuvo. Ir nė vieno sodiečio, kas jo  vardą (ar pavardę) nešiotų. O jo vardu įkalbėtas  sodžius  aplink toli išsivaikščiojęs po laukus, miškelius, po tarpubales. Ir vis tik manau, kad jam  buvo smagu girdėt, kai sakiau;:

Kas patikės, kad smiltele
Galėtum būti mano akyje?
 
  Tai atsitiko ne taip seniai, ką įtikinamai byloja Pelėdos uokse surastas rankraštinis tekstas, pažymėtas 2012 m. gruodžio mėn. 29 d. data. Žiūrint iš jos, galėję atrodyti, kad aš meluoju, kalbėdamas apie  Šklėrių kaip „galingo sodžiaus įkūrėją“, bet – ne, Neliko ir gatvinio kaimo struktūros, bet jis – buvo. Šklėrius buvo statybininkas, meistras, kūrėjas ir kaip Dievui tiko smėlėta  žemė pušelei, miškui  įželti, išauginti, taip Šklėriui miškas tiko kaimo statyboms  išdrožti. Ir štai jo žodžiai lyg ir apie  smėlio smiltelę, įmestą į akį, bet man tai padėjo sunkiau suprasti, kaip labai  jis man reikalingas.
Ir džiaugiuosi girdėdamas, kad  ne tik  man..

Šklėrius: 
Iš jos ir sapnas netoli.
Ir ten mane sutikdavai
Manydamas, deja, kad gal
Aš apsimetėlis Šklėriaus vardu.
Nebėgau nuo tavęs, kaip ir dabar –
Ir visuomet buvau
Kuo iš tikrųjų tuo laiku buvau.
Tad neieškok manęs daugiau,
Jeigu pažint nenori.
Smiltelei kalbos nesvarbu –
Man reikia vėjo
Vėjo reikia.

Aš: 
Gal girtas vėl.
Bet jeigu net ir taip,
Šįkart pasirašau juodu ant balto –
Kuo nori būk,
Kur nori būk,
Man reikalingas Šklėrius.
  Vardan Kabelių, ir Marcinkonių, ir Ratnyčios parapijų sakau gi...

  – Palauk, Palauk...  nereikia skubėti,– sustabdė  žegnonėje mano ranką Poe. Pats gi mėgėjas  sakyti, kad norėdamas suvalgyti dramblį, reikia jį  valgyti mažiais kąsneliais...