Nesiklausus, ar galima, tyliai atlaušiu –
Tai, ką noriu žvilgsniu savo visad regėti –
Mažą kraštą dangaus, kur saulėlydžiai rausta, –
Pakabinsiu kampe, tartum išskleistą skėtį.
 
Kai žiedai vys gėlių, į vazas pilsiu jūros –
Po stiklinę ar dvi, kad bangom siaust pakaktų,
O jų keteros baltos ir, žinoma, sūrios
Paskandintų giliai mano ilgesio raktą.
 
Iš senos knygos lapą, galbūt, paskutinį, –
Ten dažniausiai į turinį viskas sudėta, –
Išsiplėšiu slapta, vėl turbūt be leidimo,
Vien iš didelio noro sau laivą turėti.
 
Popierinis tas laivas, bet tamsai užėjus,
Baltą plunksną žuvėdros lyg burę iškelsiu.
Apkabinus kelius kantriai lauksiu, kol vėjas
Pasiduos... Mestels gintaro gelsvo...