Palauk — aš atplaukiu popieriniu laivu,
Vabzdžiu ant pirmo rudeninio lapo.
Dienų sraute šimtai drumstų bangų,
O buvę nuorodos po lietumi sušlapo,
Iš rašmenų — tik murzina dėmė,
Jokių užuominų, tad pasroviui teks plaukti
Ir visos pradžios lig taškų mažės,
Kol grimzti ims ir pats netvirtas plaustas,
Kol nevalingai trūkčiot ims raumuo,
Kol visos jėgos — tik dėl vieno tikslo.
Ne iš namų? Tikiuosi, kad namo.
Palauk, prašau, — kad sielą pasitiktum
Išplautą, baltą, miglinos spalvos,
Aistras išgremžusią  — iš ilgesio skaistyklos.
Ar laiko srautas gali nebanguot?
Sulaukei. Dėkui. Štai ir susitikom.