Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) XI


(...) ir atsiveria Šklėriai.
Ogi maniau, kad išnykę kone.
Paskubėjau. Na, taip – paskubėjau,
bet argi bėda, kai matai,
kaip iš Aš (skaityk – iš  manęs)
išeina ir eina sustoti,
kur buvę kadaise,
kur likę šiek tiek ir dabar
kur bus ateity 
... vis eina ir eina
ten Šklėriai sustoti.

Taip baigiasi mano nesąmonės,
nes maniau, kad žaidžiu,
kur tuščia, kur nieko nėra.
Tik pasaka, į veidrodį žiūrint
(kad  vienas nebūčiau),
po trupinėlį kurta.
 
Ir regiu: vaikšto Šklėrius,
labai panašus į mane
ir tuoj pat,  vietoj „Labas“ 
priekaištą sako:
]Pienburnėlis esi, nors ir žilas. 
Mano laikas toli prieš tave.
Jeigu esam panašūs,
tai be nuopelnų tau...
Lig piemens nemažai dar
reikėsią priaugti,
bet turbūt nemanai
kad žmogumi būti,
tik  tiek neužtenka.


– Labas, Šklėriau.
Dievas mato –
džiaugiuosi sutikęs  tave,
o jei girdisi tau
kad ne taip, ką sakau –
nesupyki.
Žodis buvo pirma
Žodžio  teisėje įsikūrus žmogaus karalystė,
bet Adomas kartu su Ieva
ir ten pirmesni, negu mudu.

  Darėsi alpu.
  Ieškojau  atramos neatsigręždamas, nes jaučiau, kad už pečių kažkas yra ir tik atsirėmęs supratau, kad tai  pušelė. Būtent ta, kurią  geriau atsimenu. Neaukšta, dangaus neužstojanti, net ir ne puošni, bet įsimenanti. Kiek ji man artimesnę už daug  kitų, nekalbėsiu, nes tai būtų neprotinga, tačiau ji iš toli, dar iš vaikystėje matytų  peizažų ir ošusi netoli  gimtinės kiemo, įsikūrusio prie Ūso balos smėlėtame lauke. Suvilgęs liežuviu  lūpas ir  kalbėdamas apie susitikimą su Šklėriumi, tariau jai:
  – Negi ir vėl reikia  sakyti, kad tai  pradžia?  Ne,  mieloji. Daugiau taip nerodysiu.  Jau pavargau nuo panašių „pradžių“, kurių  buvo tiek, kad suskaičiuoti nelengva. Tai ne pradžia, tai nūdienos regėjimas.  Ir tik.  Net nesitikiu, kaip kad  anksčiau būdavo, kad po jos galėtų atsirasti, kas esmingiau parodytų  į  Šklėrius. Patikėk, pušele, bent aš ir mano duona, kurią valgau, netikime, kad taip galėtų  atsitikti. Pradžia, kažkur ten, iš kur ateina daugtaškis.
  – Betgi jis čia užrašytas. Nemanau, kad sunku  suprasti, ką jis reiškia, – ramiai pakalbėjo pušelė. O aš irgi, palikęs daugtaškį ir lyg  peršokęs į kitą  kalbą, paklausiau:  .
  – Kaip manai, pušele, ar nebūtų kažkaip ne taip, jeigu šitą užrašą įkelčiau į Kovo 10 dienos lapelį?
  – Tačiau jeigu pasiūlytum kitą tekstą ten įkelti, manau, kad man irgi būtų protinga neprieštarauti. Irgi tiktų.
  – O jeigu  konkrečiau?
  – Aš dažnai girdžiu, kaip dirbi prie tekstų, o  neretai ir  paošti bandau, lyg  būčiau  tekstui  muzikinis apiforminimas. Bark, jeigu nepatinka, bet ir man irgi norisi  atsiminti  ir gyventi.
 – Dėkoti tau reikia, o ne  barti.  Tačiau vis tik sakyk, kokį kitą  tekstą  siūlytum užrašyti į išplėštą kalendoriaus lapelį.
– Neskubėti. Argi  galima  buvo numanyti,  kad iš  jo išsisodins penkių žmonių desantas. Ir man kažkodėl regisi, kad jie irgi nori kažkaip įželti į  žmogaus gyvenimą. Būtų protinga sužinoti, ar desantas ne didesnis ir ar jam nepriklauso ir Šklėrius. Kalendoriaus lapelyje neįrašytas, jo nėra, bet tai nereiškia, kad taip negalėtų būti. Lapelyje  neįrašyta nemažai ir kitų vardų, bet juos kaip kovo 10 d. varduvininkus mini kiti  šaltiniai. Jų visų  mudu nežinome, bet gi matome, kad Vilkpėdėje  šalia Butgailės – Emilio – Geraldo – Naubarto – Silvijos kaip varduvininkus dar mini  Medūnę – Mintautą su Mintautę. Naumantą taip pat. Man, pavyzdžiui, labai  gera, kai  tu  mane atsimeni.
  Man irgi gera, kai atsimeni ir labai patinka. Nežinau, bet vis neatsikratau minties, kad tai lyg man paskirta. Bet jeigu ir – ne, netark teisybės, –    paprašė pušelė ir  tuoj  supratau, apie  ką  ji  pakalbėjusi. Dainavo ir ošė:

Ateik, pušie!
Dainuosim dainą       
Apie šilus, kuriais supaus -
Ten daug kas eina ir nueina,
Neradę kelyje žmogaus.
             
Dainuosime ne kaip poetai...
Štai ta neišranki vieta,
Kur kaip kare pilki kareiviai
Po mūšių pailsi ir va,

Žaizdas kraujuojančias nuplovę,
Surinkę kritusius draugus,
Ne skausmą, netektį ar šlovę -
Dainuoja dangų ir namus.

Mūsų likimuos girgžda žvyras.
Ir ne svarbu, jei kas girdės,
Kaip prie pušies pravirksta vyras,
Priglaudęs širdį prie šerdies.

Ateik, pušie, aukštais smėlynais-
Danguj tylu, bet vyturiai,
Baltom pavirtę titnaginėm
Dar supa atmintį lopšiais.

Kol kalbina sapnais išėję,
Kol laikos šuliniuos vanduo,
Kol dar ir aš Gilus Rugsėjis,
Ateik, pušele. Nevėluok...

Dainuosime ne kaip poetai –
Kai kur skausmu, kitur – maldom...
Ir dainos miršta kaip kareiviai,
Aptekę kruvinom žaizdom.

–  Na va, o aš jau ir užmiršau. Nepyk, žalioji. Girdžiu tave ošiančią, o dvasioje ir liūdna ir džiugu. Bet gal tik taip ir  įmanoma, kad  vis  labiau atsivertų Šklėriai. Jaučiu tavo didelę talką ir pavargęs ateisiu  atsiremti į  tave. Prašau: negink šalin, nepravaryk...
Pelėda