toks ramumas to vakaro,
rudeniu kvepiančio...
toks ramumas...
ramumas širdies...
laikas tirps... 
ir ilsėsis po akmeniu,
kol ryte vėl saulelė tekės...
ir vėl veršis
į dieną skubėdamas,
ir mums vėlei
labai jo pritrūks...
bėgs per rudenį,
sielas, per ūkanas,
bėgs...
lai bėga
jis LAIKAS – VISŲ.