Kokie vešlūs auksiniai kviečiai,
Varpos supas ant tvirto stiebo,
Jie banguoja vilnija plačiai,
Juose skęsta vyriška siela.

O kokie mėlyni ežerai,
Traukia, užburia, spindi viltim,
Kad atplauks jaunykatis toks mielas
Ir apglėbęs  bučiuos ir vis veršis širdin.

Tos dvi rankos švelnios ir karštos,
Glosto garbanas aukso kviečių,
Krinta sėklos ir vėl svyra varpos,
Jau prinokusių savo vaikų.

Plaikstos vėjyje lyg skepetaitės
Balto šilko sijonai nauji,
Eina nimfa – svajonių mergaitė,
Moteris ir vaikai keturi.

O šalia, aukštai galvą iškėlęs,
Stebi  briedis vedlio žvilgsniu,
Išsiskleidęs vyriškas žiedas,
Saugo laimę brangių, mylimų.

Lenkias lankos, girios ir pievos,
Ir padangių žvaigždynai visi,
Šią gražiausią pasaulyje dieną,
Dangui vyras, o žemei – moteris.