Kada sieloje stinga šviesos, aš prisimenu mūsų žydėjimą,
It velėnoj šaknis susipynusias mūsų rankas.
Kibirkštėlė, kita... Ne, šventuos atminimuos nelėbauju,
Bet jau kraujo sula į zenitą ir vėl pašaukta.
O tada jau vargai nepajėgūs supančioti kojas,
Kirba aibė minčių, rankos stveria sunkiausias naštas.
Juodą purvą gremžiu ir dainuoju, dainuoju, dainuoju.
Gal atrodo keistai, bet kas ką nors mylėjo, supras.
Nei atstumų nėra, rodos, atskaitą pametė laikas.
Ką bereiškia tamsa, jei būtim geidulingai degu?
Ne, ne purvą valau – aš tik ieškau į nebūtį laiptų.
Susitiksime TEN. Ir valdausi šiek tiek, ir skubu.
Visa kita – smulkmė, tik barškučiai, blizgučiai beverčiai.
Nesuvokiu, dėl ko žmonės trokšta viens kito žūties?
Nes pakanka liepsnot palaimingai akis užsimerkus,
Jei nors kartą jautei, ką gi reiškia jausmams pražydėt.