Nežinau, ar jauti  — mūsų aistros vos drungnos
Tarytum rugsėjo vidurdienis,
O šelmystės zenitas — sapnai
Atminties miglinuos vaizdiniuos.
Nebėra ką sakyt?
Arba tylim, ar pusbalsiu burbame.
Du šleivu, du kreivu.
Ar vandens kas stiklinę paduos?
Pūdas druskos... Ne, du.
Elgesys dešimtukui išmoktas,
Ir silpnybių švarplė, ir gabumų guzai — mintinai.
Jau abu be lyties —
Ne šventi, bet nei gašlūs, nei koktūs.
Žilas nimbas plaukų virš raukšlėtų veidų.
Pažinai?
Ta pati, ta pati — 
Ilgakasė kvatoklė, ta šelmė,
Tik užmiršus juokus per buities nedėkingus vargus.
Šita ropė — liemuo?
(Buvus vėjy siūruojanti palmė).
Kas tas plikis vėžlys? 
Argi buvęs garbanius žvitrus?
Nežinau, ar jauti — mūsų aistros išblėso, prašapo.
Keičias metų laikai, o su jais pamažėl pasimainom ir mes.
Be jokių pažadų rytas aušta. Svarbiausio kažko nepasakom.
Gal dabar nesvarbu iki šiol ar bemyli mane.
Kam beerzint. Tyliu. Lyg į kalną užkopęs kreguoji — 
Kiemas auga platyn. Kibire gal vanduo, 
Nors atrodo, kad šviną nešu.
Gal blogai nugirdau,
Kaip tu tyliai tarei  Mylimoji 
Pūdas druskos, ne — du
Nusiplovė su vienu lašu.