Prisiglaudžiau prie pienės pūko,
O koks švelnumas graudulingas,
Geltonume buvo  paskendęs žemės ūkas,
Dabar toks lengvas debesėlis spindi.

Sušlapsi lietuje ar vėjyje negailestingam,
Kas tau priglaus galvelę baltapūkę,
Žinau, kad tau taip pat netrumpas kelio vingis,
O vėjai blaško, neša lyg padūkę. 

Bet tu laimingas, taip gražiai žydėjęs,
Pavasariu, saldžiu medum kvepėjęs,
Tokioj gausybėj savo seserų ir brolių,
Dabar skrendi apmirt ir prisikelt naujam rytojuj.

Naujam pavasariui ir naujai paukščio giesmei,
Kitam švelniam prisilietimui,
O piene piene, skrisk lengvai, širdele,
Tavęs aš lauksiu vėl pražystant palei kelią.