Tik mylėta

Gal gyventa, o gal tik mylėta –
Tam gyvenime, kur buvai tu,
Dienose, kai nulydavo lietūs,
Net, jei lydavo iki naktų.
 
Arba šviesdavo saulė lyg bokšte –
Ant aukščiausios virš miško pušies,
Jos pavėsy paklysti mes troškom...
Vis dar troškulio jausmą nešies –
 
Kaip ir liūtį, kurios neužteko,
Kaip ir naktį, kai žibo lašai
Šalia mėnesio apšviesto tako,
Nors tada nerūpėjo jisai...
 
Juk norėjome būt susiglaudę –
Tik abu, tik abu, tik abu –
Užsimiršt lašuose, išsimaudyt,
O vėliau kas nutiks – nesvarbu...
 
Štai todėl mes turėjom paklysti –
Aš tave tik mačiau, mane – tu.
Vienas kito išgėrėm jaunystę,
Kur taip gera ir kur taip klaidu.
................................................................
 
Tad tikriausiai tebuvo mylėta,
Nes gyvenam...
Suklysti baugu.
Ir dabar, jei susikaupia lietūs,
Slepiam veidus už savo langų...
 
2017 rugpjūčio 20 d.
 
kaip lietus