Kažkur gatvės gale,
Kažkur tamsoje,
Tas kažkas klykė lyg bandytų perėkti pats save...
O kažkur kitoje gatvės pusėje,
Stovėjo žmogus nuleidęs galvą,
Ir tyliai iš nevilties net krūpčiojo..
Visą laiką akis nuleidęs į žemę,
Lyg būtų kažką pievoje pametęs...
Iš jo akių tryško liūdesys,
kuris nuolatos krito žemyn,
Ir trankėsi į purvinas grindis,
Lyg bandė palikti jose kažkokį neaiškų randą...
Ir štai staiga,
Prieš savo akis  išvydo stovintį angelą...
Kuris rodė pirštu,
nukreiptu į dangų...
O iš ten krito žvaigždės,
Lyg krentančios snaigės...
Ir visam danguje,
Juodą spalvą pakeitė balta...
Ir žmogaus veide,
Liūdesį pakeitė šypsena...
O angelas dingo taip kaip atėjo,
Kaip ir žmogus nupėdino ten iš kur atėjo,
Ir staiga mieste išsivyravo tyla...