Tavo laiškus iš naujo skaitau, 
Ilgesys sunkiai spaudžia krūtinę, 
Nesakiau aš lig šiolei nei tau, 
Kad buvai man giesmė rytmetinė.
Nežinojai, kad vėlei liūdžiu, 
Kokios pilkos, paniurusios dienos
Ir vienatvė senų atspindžių
Ir viliokė blausi mėnesiena
Susiliejo į būtį vėl man, 
Senas laikrodis išmušė laiką, 
Beldė paukšis paklydęs langan
Ir išgąsdino miegantį vaiką.
Nesakyk, kad atolai širdies
Nušienauti , tik žiogas nerimsta, 
Mes nesirenkam savo lemties
Tik iš naujo gal paukščiais atgimstam...