Jo eilėraščius ji skaitydavo pasistiebus ant pirštų,
o kai baigdavo, griūdavo ant sofos ir sakydavo:
viskas, jau mirštu...
 
Tada jis paimdavo ją ant rankų
ir nešdavo prie lango, kad ji įkvėptų oro
gaivaus be pastangų.
 
Po akimirkos ji visados atsigaudavo,
tada jis sakydavo: iš tavo skaitymo nieko doro,
o ji atšaudavo:
 
tavo eilėraštyje daug žodžių,
kurių aš niekada neišmoksiu skaityti,
nes tu neturi rašytojo talento ir noro.
 
Bet jis pažadėdavo dovanoti rožių,
ir jie kvatodavo už pilvų susiėmę,
nes poezija – juokingas užsiėmimas.