Tu gyveni many.
Tu nuolat mano
Ne tik mintis, netgi jausmus skaitai –
Lyg iš širdies išpjautas talismanas,
Kuris ir saugos, ir kartu nuteis.
 
Kuris sakys:
Aš tiktai atkartoju,
Ko nori tu.
Bet niekad nepaklaus:
Kodėl man Žemė apvali, nors aš be kojų,
Apsvaigęs nuo tamsos –
Ne nuo alaus?
 
Kodėl? Kodėl?..
 
Jaučiuos –
Prarasiu kūną,
Nes tu kabai tarytum po kaklu.
Neigi –
Tai netiesa ir taip nebūna?
Bet veržia kilpa, kada vėl kylu
Patvirtinti, jog aš esu be kojų
Ir Žemė apvali, o ne plokščia.
 
Vėl tvirtini,
Kad tai išsigalvojau –
Sparnų nėra, yra būtis, kančia...
 
Būtis tampa kančia –
Štai, šitas būvis,
Kitaip nepavadinsi –
Aš – kuris?!
 
Tu – man:
Veikiausiai visiškai supuvęs,
Nes sėkla – aš,
O tu – tik obuolys.
Tas apvalus, nes apvalu tau viskas –
Svaigsti –
Sukiesi ir eini ratu...
 
O, Viešpatie...
........................................................................
 
Gal pagaliau paliksi –
Aš noriu likti aš,
Tu būki tu.
 
2017 rugpjūčio 1 d.