Ką tik įsakmiai ir ryžtingai švilpęs arbatinukas nutilo. Nedidukas kamštelis, su didžiule jėga išstumtas karštų vandens garų ir jau riedėjęs virtuvės parketu, įstrigo ties vienu grindų įtrūkimu. Akimirką spoksojęs į „kalinį“, akis vėl nukreipiau į algebros vadovėlį. Mintimis skanuodamas kiekvieną puslapį bandžiau rasti kažką suprantamo, bet akyse mirgėjo tik skliaustai, skaičiai, raidės, kurie nė nemanė atskleisti savo paslapties. Dar truputį pasklaidęs puslapius lyg ne mokyčiausi, o gražių paveikslėlių ieškočiau, lėtai užverčiau knygą ir nusliūkinau prie kuprinės, besimėtančios prie batų dėžės. Pasidėjęs ją ant kelių iškrausčiau visas knygas: tas, kurios bus reikalingos rytdienai, sudėjau atgal, likusias nunešiau į savo knygų lentyną, tėčio pakabintą ant šaldytuvo sienelės.
Artėjo devinta valanda vakaro, tad užuot pasiknaisiojęs po apytuštį šaldymo įrenginį, ėmiau rinkti tabletes iš vaistinėlės. Išlukštenęs iš pakuočių tris skirtingas, pagalvojau tą patį, ką ir kiekvieną vakarą: keista, jog iki šiol nežinau, kokia šių vaistų paskirtis. Į vieną saują susibėręs tabletes, nukulniavau prie kriauklės, kur kita ranka apkabinęs stiklinę pripildžiau ją vandeniu iš krano. Tuomet mano žvilgsnis nukrypo rudų, nusilupusiomis dažų dėmėmis išmargintų durų link. Kelios sekundės ir tos durys tyliai užsivėrė man už nugaros. Bjaurus, pašvinkusios žuvies kvapas tuoj pat nesivaržydamas kirto man į nosį. Nors tai nebuvo nauja, priprasti vis tiek nebuvo įmanoma. Šioje patalpoje žūtbūt reikėjo praverti langą, bet tėvas, atėjus žiemai, juos buvo visiškai užkalęs kartu su šiltinimo pareigą turėjusiais atlikti laikraščių gniutulais. Pats kambarys buvo nedidelis, griovė bet kokią jaukumo iliuziją, nes vietos užteko tik lovai ir vienai spintai.
                     — Labas, močiute, — pašnibždomis ištariau puikiai žinodamas, kad nebūsiu išgirstas. Pasilenkęs virš lovos stebėjau jos pavargusį veidą. Akys, giliai įdubusios į kaukolę, buvo užmerktos. Kūnu perbėgo šiurpulys, pastebėjus po nosimi, ant skruostų bei lūpų sudžiūvusias kadaise šilto kraujo sroveles, kurios darkė veidą dar labiau, nei jį išvagojusios storos raukšlės. Turėjau pas močiutę į kambarį užsukti nuolat: apvalyti, pasirūpinti, pasidomėti, kaip laikosi, bet to nedariau. Ši moteris man buvo svetima, nežinojau apie ją nieko, kol motina nepasakė, kad jos mama iš ligoninės atvyks pagyventi pas mus. Nesupratau, kodėl nei tėvas, nei mano brolis tam nesipriešino. Abu tik ramiai linksėjo galvas, kai mama jiems pasakojo apie šį ketinimą.  
Matydamas šį lovoje sugriuvusį kūną, jaučiau pasibjaurėjimą. Reikėjo pažadinti senelę, ir sugirdyti jai tabletes, be kurių ji, matyt, galą gautų. „Gal būtent to jai ir reikia“, — mąsčiau mindžikuodamas vietoje ir vis dar nedrįsdamas pažadinti močiutės. Dvokianti aplinka pradėjo pykinti, tad gurkštelėjau šalto vandens iš stiklinės. Šleikštulys truputį praėjo ir aš pasiryžau padaryti tai, dėl ko čia atėjau. Padėjęs stiklinę ant žemės, pirštais užspaudžiau nosį, kad šlapimo dvokas, garuojantis nuo močiutės kūno kartu su kitais nemaloniais kvapais, nevimdytų ir pasilenkęs prie močiutės ausies garsiai surėkiau:
— Kelkis, senele!
Sustabarėjusi senolės klausa vertė sušukti mane ir antrą, ir negi trečią kartą, kol galiausiai sunkūs jos vokai sukrutėjo lyg pajudinti lengvo vasaros vėjo. Močiutės akys, pamačiusios mane, iškart nusidažė siaubo spalvomis. Truputį palaukęs, kol ji mane atpažins, garsiai ištariau:
— Labas, močiute. Kaip jautiesi? Ar viskas gerai?
— Gerai, anūkėli, gerai, — kiek luktelėjusi trūkinėjančiu balsu atsakė.
— Aš tau vaistų atnešiau, — vėl nenormaliai garsiai ištariau.
— Žinau, anūkėli, žinau, — ne itin susidomėjusio žmogaus tonu suvapėjo senolė. Aš nieko nebeatsakiau, tiesiog pakėliau stiklinę nuo žemės ir ištiesiau ranką su tabletėmis senelės burnos link. Pastaroji išsižiojo ir įsistebeilijo į mane. Sutrupėję dantys draskė man akis, bet aš vis tiek sugebėjau žiūrėti į jos veidą ir šypsotis. Paskutinei piliulei nuslinkus gerkle žemyn, patraukiau stiklinę nuo jos lūpų ir išsiėmęs nosinaitę iš kišenės nuvaliau sudrėkusį senutės veidą. Nosinę taip ir palikau tįsoti šalia jos veido, nebenorėdamas jos įsidėti į kišenę. Atlikęs savo darbą jau norėjau eiti durų link, bet mane sustabdė ligonės balsas:
— Anūkėli, ar galėtum man padėti pasikeisti drabužėlius? Šiandien dieną aš labai norėjau į tualetą, bet tu neatėjai, ir... — ji nebaigė savo sakinio, nes pritrūko oro pasakyti viską vienu iškvėpimu. Mano akis užliejo sutrikimas, kakta pasidengė smulkia rasele. Neleidęs jai įkvėpti ir pabaigti sakinio,  išbėriau jai kaip žirnius:
— Močiute, aš dabar būtinai turiu išeiti. Labai svarbus reikalas. Tuoj grįš mama ir ji tau padės, tikrai.
Ir tuoj pat išbėgau pro duris. Vos tik jas uždaręs sustingau, akys prisipildė ašarų. Sąmonėje kilo močiutės žvilgsnis, sekantis, kaip bėgu iš jos kambario. Jos gilios akiduobės dabar lyg bandė mane įtraukti į save, suspausti, sumaigyti. Linkstančios kojos privertė atsisėsti ant grindų. Vandeningos akys, klaidžiojančios virtuvės grindimis, užkliuvo už arbatinuko kamštelio, vis dar besimėtančio ant žemės. „Užsiviriau vandens, o arbatos taip ir negėriau“, — pagalvojau. Tokia mintis tik bandė nuplauti gėdą, ją švelninti, pamiršti, bet pastaroji jau buvo įsikūrusi mano galvoje. Kojoms nustojus virpėti, atsistojau ir nuėjau prie durų, vedančių iš buto. Atrakinau jas, atidariau, ir po to su didžiuliu trenksmu užtrenkiau. Tik tam, kad senelė galvotų, jog tikrai išėjau...  Tada vėl nutipenau į virtuvę, pakėliau nuo grindų arbatinuko kamštelį ir priėjau prie dujinės viryklės. Vanduo jau buvo atvėsęs, tad teko virinti iš naujo. Kamštelio neuždėjau, kad nebūtų triuškšmo.
Prisėdęs prie stalo, rodos, taip ir nebeatsikėliau nuo jo. Išgėriau vieną arbatos puodelį. Po to antrą, trečią, ketvirtą. Sėdėjau taip, kol grįžo mama. Ji namo parsibelsdavo pirma, po to tėtis, ir galiausiai brolis. Pastarasis tik ankstų rytą, mat dirbo naktiniu sargu mokykloje.
— Kaip senelė? — tik pro duris įžengusi paklausė motina.
— Nueik pas ją, pamatysi, — žiūrėdamas ir banguojantį arbatos paviršių tarstelėjau. Mama tuoj pat dingo už rudų durų. .
Arbata kiek ramino: širdis plakė įprastu ritmu, akys jau buvo sausos, tačiau mintys skriete skriejo. Nepaisant to, kad pamačiau ją pirmą kartą tik prieš porą savaičių, ji vis tiek buvo mano senelė. Bet tai senelei aš jaučiau tik pasišlykštėjimą, o dabar dar ir gėdą. „Reikia mylėti artimą“, — galvoja skambėjo. „Bet kaip?..“, — vis klausiau ir klausiau savęs.
Močiutės kambario durys atsidarė ir pro jas išėjo mama. Nuėjusi į vonią, iš jos ji išlindo su vonele vandens ir rankšluosčiu ant peties. Tik dabar atkreipiau dėmesį, kokia ji susikūprinusi. Tėtis, netrukus grįžęs namo, tesugebėjo įsijungti „Taurą“, ir žiūrėti žinias, kurios, man rodos, nelabai jį domino. „Kokie mes visgi pavargę“, — mąsčiau tebesistebeilydamas į arbatos ežerą puodelyje. O dar šis butas... Vieno kambario, o ir tą senė užėmusi. Akimirkos pyktis parodė  save susigniaužusio kumščio kraujagyslėse, bet greitai atslūgo, kai gerkle vėl nubėgo šiltas skystis.
Pro duris išėjo mama. Padėjusi vonelę vonioje, atėjo į virtuvę. Persimetusi pora žodžių su tėvu, kursi toliau tuščiomis akimis stebėjo ekraną, užsiplikė sau arbatos ir atsisėdo priešais mane. Kiek luktelėjęs, kilstelėjau akis į jos veidą. Mamos skruostais riedėjo tylios kančios ašaros, ir krito į arbatos puodelį. Jaučiau, kad tą kart mūsų galvose sukosi tos pačios mintys. Nejučia tapom jų kaliniais...
Nuleidau galvą ir toliau stebėjau bangeles arbatos paviršiuje...