Kai miršta Dievas
Kai miršta Dievas,
užgęsta žvaigždės, saulė,
ir tirpsta mėnuo danguje,
tau ištaria kažkas, žmogau, tu vienas,
be paukščio širdyje, deja,
be žodžių, be vilties
ir be tikėjimo, kur tiestų
šviesiausius tiltus ateities,
tau rodos — griūva kaimai, miestai,
tiktai už kasdienybės kabinies,
pilkos kaip pilkas debesėlis,
jau miręs, virtęs nebūtim,
gyvybės — tiktai žvirgždas, smėlis,
ir tu be balto angelo naktim,
esi į juodą nebūtį išėjęs
negrįžt, išnykti su visai.