Pašnekesys tarp kovo 10 d. varduvininkų neužtruko. Prireikė kelių minučių, kai iš tuščios erdvės išniro Naubarto ranka. Tik. Laisva ir darbšti it robotas ranka. Ji ryžtingai išplėšė iš kalendoriaus lapelį ir, truputį lukterėjusi, kol prakalbės Naubartas, padavė jį man. O Naubartas taip:
  – Laikyk, dzieduli. Laiko niekuomet daug nebūna. Niekuomet. Net ir numirti laiku nespėjame. Tačiau neverta dėl to liūdėti ar kitaip sau priekaištauti. Gera žmogaus tarnystė gyvenimui reikalauja aukos. Tai mano, varduvininko Naubarto, ir darbas, ir žodis, pasakė, tačiau peržegnojo ne žodis žodin kaip pirmą kartą:
  „Vardan Kabelių, ir Marcinkonių, ir Ratnyčios parapijų sakau gi – šilinių dzūkų kraštui reikia naujo kalendoriaus“.
  Ir nei „sudie“, „nei iki pasimatymo“.
  Betgi kantrybės, Jadvyga ir Alfonsai, kantrybės, Pranuci. Palaukim. Argi verta skubėti?.     
    – Taigi! – vienu šiuo žodeliu mudu su Alfonsu žadino Jadvyga. Ji pirmoji suvokė, kad, kaip  sakoma, mišios baigėsi ir galima (ir reikia) skirstytis, sugrįžti atgal į žmogaus tarnystę gyvenimui. Po truputį aiškėjo ir toks paradoksas: atrodytų, iš tuščios erdvės, būtis, kurios akimis nematėme, pajautose reiškėsi turtingiau, negu  matomas pasaulis. Gerai, žinoma, kad esu aš, kad  šalia regiu esančius Alfonsą ir Jadvygą, bet kartu supranti, kad balius dar nepradėtas, jis tik  talpinasi, susisėsdamas už stalų, išsidėliodamas su muzika neapibrėžtoje erdvėje.
  – Velnias buvo, ar – ne? Du kartus peržegnojo. Bet kaip! Nei aš žinau Kabelius, nei Marcinkonis ir Ratnyčią su jų parapijomis, bet žegnojausi, –  atsigavo pakalbėti Alfonsas.
  – Gal todėl ir žegnojo, kad žinotum, – tarė Jadvyga.
  – Tai jau! „kad žinotum“. O šiliniai dzūkai? Iš kur jie?
  – Iš ten, Alfonsai, kur anos trys parapijos ir kur užsilikę „dzieduliai“ gyvena. Marcinkonys sostine galėtų būti, – pasakiau, nekeldamas  akių nuo lapelio ir girdėdamas, kaip skaudžiai jis išsiplėšė iš kalendoriaus. Ir išties, kuo jis nusidėjęs, kad negalėjęs būti kalendoriuje. Bet – ne, reikia išplėšti, o ir Naubartas apie  tai taręs kaip apie jo darbą: „tai mano, varduvininko Naubarto, ir darbas, ir žodis“.
  Ak, Naubartai, ar reikia apie nesmagų dalyką taip reikšmingai tarti, – mintyse pakalbėjau  jam. Jo vardas lapelyje įrašytas tarp Silvijos ir Butgailės vardų, toliau seka Emilis ir Gerardas. Ir suvokiu, kad visi jie bent po sakinį tarė, parūpinę mums  žinojimą, kad  turėtume suprasti daugiau, negu  išgirdome juos kalbančius. Šį nemenką  reikalą supratome nepasiaiškindami tarp savęs.
  – Jadvyga, Alfonsai, ar judu įsitikinę, kad gerai įsimenate, ką varduvininkai tarp savęs kalbėję? Jie nesidrovi manyti, kad  mums kažką labai reikšmingo pasakę. Daugiau negu išgirdom.
  – Kaip  dabar girdžiu, – atsiliepė Jadvyga.
  – Žinoma, –  pasakė Alfonsas.     
  – Žodis žodin – patikino papūga Nadežda.
  –  O! Ir jūs čia, Nadežda. Ir Potjė. Maniau, kad ir vėl dingsite į sapną ar kur. Tai nuostabu, kad  – ne, – apsidžiaugiau sužinojęs, kad turime tokią patikimą paramą, kad rūpestis, ar atsiminsime išgirstą varduvininkų pasikalbėjimą sunyko iki  minimumo. Buvo įdomu, kad regėjosi, jog ir aš gebu detaliai pakartoti jų pasikalbėjimą. Bet, žinoma, užtrukęs laikas atmintį naikina ir neatrodė, kad galima tokį dalyką ignoruoti.
  – Aš irgi neužmiršau, bet vis dėlto pabandykim pasikartoti, ką jie kalbėję.
  – Pasikartoti? Na, galima ir pasikartoti, bet  kad iš degtuko priskaldytum malkų, taigi taip nebūna, Pranuci, –pasakė  Žilys,
  – Užtat labai nesunku mišką tuo degtuku padegti. Namus taip pat, mano mielas vyreli, –  atsiliepė Jadvyga ir  nesileisdama į samprotavimus, pradėjo atsiminimų darbą.
 
   „Tačiau tai irgi tik  pradžia. Tik persižegnojimas. O visų pirmiausia tuoj pat, nedelsiant, nusitaikius į Kandžių, reikia parūpinti antrajai lapelio pusei reikalingą tekstą. Dabar ten tuščia kaip kapui paruošta duobė“.
    –Tai varduvininko Emilio žodis, –  tuoj pat  pranešė sakymo autorių Jadvyga ir nepanorus dairytis ir laukti, kad kas paskubėtų ateiti ir burtis kad ir į kelių žmonių kolūkį (kolchozą), dėjo mums į ausis kitą citatą (sakymą):
 
  „Tu čia, Emili? Va tau! O jau mano akims atrodei žlugęs. Reikia būti dideliu bukagalviu, kad nežinotum Kandžiaus. Gal nesupyk, kad priminsiu, ką apie jį esi sakęs. O gal pats susiprasi atsiminti“
  –Tai varduvininkės Butgailės žodis, –  teikė žinią Jadvyga ir pasiteiravo, – kuris toliau, ponai?
  Žvilgterėjau į Žilį, Žilys – į mane. Ir vienas, ir kitas buvome pasiruošę tai padaryti  – iškalbėti citatą iš girdėto varduvininkų pasitarimo, tačiau mudu aplenkė Nadežda Krupskaja.

  „O ką padarėm, ką darome, kad bukagalviais nepasiliktume? Tik susapnuoti Kandžių leidžiame. Ir tai tik dziedulio sapnais. Beje, kaip esu rodęs į  Kandžių, taip gerai atsimenu, kad ir atsiminti  nereikia. Mano žodžiai ir dabar kaip gyvi. Klausiau  ir sakiau: Kas jis, Kandžius? Šuo? Ir gal dar  piktas? Tuomet atsiprašau: manęs toje  kompanijoje nelaukite. Tačiau taip elgiausi, kad  sukrustute, kad  būčiau truputį pamišėlis ir bent  taip laimėčiau didesnį dėmesį? Pagirti už tai mane  reikia, o ne peikti, ne priekaištauti“.
  – Tai varduvininko Emilio žodis, – pranešė Nadežda Krupskaja.

  „Tikrai miela tokį tave girdėti, Emili. Tačiau rodyti į tuščią kalendoriaus lapelį, manau, kad ir aš sugebėčiau. O ką ten parašyti? Kokiu tekstu jį užpildyti? Savaime neužsipildys. Tai faktas. Tačiau manau, kad  geriau  pasižvalgius, greitai sužinotume, kad ne tuščiai žvalgomės. Yra, yra beje, ir tekstų, tinkamų į lapelį įrašyti. Tik gal reikia pamastyti, kaip juos protingiau sukilnoti, sudėlioti“. 
  – Tai varduvininkės Silvijos žodis, –  priminė jį Alfonsas Žilys... .

  „Betgi ir vėl apsižvalgykim. Tu, dzieduli, ilsėkis. Aš čia kalbu apie Poe ir Pro. Po balius, po vakarėlius, kaip  bitės po žiedus, o prie darbo? Ar kelio nežino, nesuranda?  Te jos ir užpildo šį  lapelį.  Pirmą iš 1001.  Ar  manote, kad  šitas  skaičius šiaip sau čia atsirado“.
  – Tai varduvininko Geraldo žodis, – pasakiau aš, bet neatrodė, kad juos pacitavęs galėčiau pasilikti neužtaręs Poe ir Pro. Ir todėl tariau: – Jos abi, Pro ir Poe, daug dirba. Daug. Net ir tuomet, kai baliuose, kai vakarėliuose. Jos dirba kaip  bites. Ir tai mano, dziedulio, žodis. Ir atsiprašau, kad jis ne varduvininko..
 
  „O  jeigu į lapelį dziedulis ką nors atgabentų iš knygos, kurią jiedu su Kandžiumi rašė? “
  – Tai varduvininkės Silvijos žodis, – vėl pacitavo Nadežda Krupskaja.

„ Dar vienas rimtas pasiūlymas. Bet kodėl tik dabar sukruntame, kodėl,  a?
    –Tai varduvininko Naubarto žodis, – paskutinę citatą priminė Jadvyga Taip jau atsitiko, kad mokytoja ją retai pavadindavome, tačiau tokią ją kūrė būtent mokytojos profesija. Mokėjo ateiti prie žmogaus ir pavaikščioti  su juo po mokyklą, kuomet jauti, kad joje būti labai gera ne tik dėl žinių. Iš jos akių žiūrėjo mielos, ramios pelėdukės. Paglosto pasitikusios tavo žvilgsnį ir supranti, kaip  viskas, kas yra aplink  tave, protinga ir pasakiška. Nieko, nei vieno daiktelio be pasakos. Ir jos dalyvavimas atsimenat varduvininkų  pasikalbėjimą, buvo išmintingai reikalingas.
  Žiūriu į kalendoriaus lapelį ir vis girdžiu, kaip skaudžiai išplėšiamas iš kalendoriaus, o varduvininkas Naubartas taria:
  – Laikyk, dzieduli. Laiko niekuomet daug nebūna. Niekuomet. Net ir numirti laiku nespėjame.
  Sena tai, visi žinom, kad taip, bet, matyt, jog  tie  patys  žodžiai kitoje aplinkoje kitaip deri, kitaip reiškiasi.
  – Kažin, kaip atrodytų kalendoriaus lapelis, jeigu  jam patikėtume tai, ką dabar prisiminėm iš varduvininkų pašnekesio, –  išgirstu Nadeždą ir suprantu, kad  apie tai ne aš vienas  pamastau.
  – Gal neskubėkim, –  sako Jadvyga, – Sugrįš  Vaidinimas (Bladukas) su Seneka, sugrįš Poe ir Pro, galbūt  dar kažkas į kompaniją  ateis...
  – O jeigu liktų vietos, tai, manau, kad  „Internacionalas“ labai tiktų, – pirmą kartą prabyla Eženas Potjė. – Vis dėlto kažkoks nepaprastas reiškinys judinimas. Įdomu. Tačiau nemanau, kad „Internacionalas“ galėtų sutrukdyti geram darbui padaryti, Reikėtų kaip nors su Kaziuku susisiekti.
  Kaziuku?
  – Kalbu apie Kazį Binkį O-cho, o-cho, kaip būtų įdomu, jeigu išgirstume. Jis pirmas jį lietuviškai prakalbino.

  Pirmyn, vergai nužemintieji
  Išalkusi minia, pirmyn!