Atsidūsėjimas. Rytojus

Atrodė – niekad nepavys rytojus,
Tačiau prisėdai ant akmens, nes pailsai...
Lietus – lyg šuo – jau prieš tave lėkuoja –
Rudens artėjančio garsai...
 
Atsidūsėjimas obels, kai žemėn
Nukrinta pirmas sukirmijęs obuolys...
Tipenimas nakties – anksčiau sutemę...
Ir sopulys, kad supelys
 
Žolė rytais... O saulė plėšys dangų
Kaskart rečiau. Juk netgi ji nepajėgi
Ištiesti ranką, jei nebeužtenka
Vilties, tikėjimo... Argi
 
Taip viskas paprasta – ėjei, prisėdai,
Akis užmerkei, regis, tik trumpai...
.........................................................................
 
Ir išsitrynė netgi tavo pėdos
Iš vasaros,
Kurioj tu niekada nesutilpai.
 
2017 rugpjūčio 21 d.
kaip lietus