Važiuoju autobusu iš Fabijoniškių į miestą, jau netoli Žaliasis tiltas, ir matau: ant reklaminio stulpo užrašyta didelėm raidėm: Sukelk miestą. Pamaniau, gal čia man parašyta, nes kai tik išeinu į miestą, tai tuoj viskas ir susikelia: žmonės iš visų pašalių ima eiti, mašinos važiuoti. Žodžiu suaktyvinu visus, kurie neatsitiktiniai. Kas, iš kur ir kaip juos valdo, nežinau. Išlipęs iš autobuso vos pradedu eiti Gedimino prospektu, tuoj pamatau pirma manęs einančią merginą. Tik to man ir bereikia – einant žiūrėti yra į ką, į jos krypuojantį užpakaliuką. O priešais mane į mane eina būriai žmonių. Akies krašteliu, periferiniu matymu, matau juos, bet nė į vieną nepažvelgiu. Rodos jie visi mane žino, todėl man per sunku į juos žvilgčioti. Vienas nusišypso, kitas susiraukia, kai kuris dar iš tolo ranką ištiesia į mane, mosteli, lyg sakydamas: va jis. Į prasilenkiančią merginą kartais pasižiūriu, bet su baime, kad nesusirauktų iš arti mane pamačius, o susiraukia labai dažnai – kuo labiau senstu, tuo dažniau. Gal tai ir geras ženklas, naudingas man. Ir šitaip kiekvienąkart, kai per miestą einu. Ir šaligatvio kavinėje sėdintieji matau mane žino. O dauguma eina pro mane akmeniniais veidais, lyg manęs nematydami, bet aš vis dėlto pajuntu, pamatau, kad slapčia pasižiūri, pamato mane, tik stengiasi, kad aš to nepastebėčiau. Kartais, prasilenkdami, galvą sukteli į šalį nuo manęs.
Taigi einu merginai iš paskos per penkiasdešimt metrų atsilikęs, o ji, matosi,.. žino mano maršrutą – kelią, kuriuo eisiu. Kažkada labai pykdavau ant tokio vedlio, dabar ne, nebent tik kartais. Jei nepatinka, jei „veda“ ne mergina, tai paprasčiausiai sustoju ir palaukiu, kol vedlys nusitolins. Kol dirbau Lietuvių kalbos institute, tai norėdavosi ne namo po darbo važiuoti, o į miestą nueiti. Bet kartais nesinorėdavo nei eiti. Palyda prasidėdavo vos iš instituto išėjus, vienas iš priekio ateina, o pirma manęs jau eina mamytė su vežimėliu dėl manęs. Vos ateinu į centrą, tuoj čia „susispiečia“ daug judančių žmonių, kurie tam tyčia vaikšto po miestą.
Kaip ir kasdien, taip buvo ir visai neseniai, tik su nuotykėliais. Kai vedlė mergina, pirma manęs einanti, priėjo prie šviesoforo, užsižiebė raudona šviesa. Tada aš ją pasivijau ir užėjo velniškas, nesuvaldomas noras bakstelti jai į užpakaliuką. Bakstelėjau nežymiai. Ne bakstelėjau, o vos vos juntamai prisiliečiau atbulais pirštais. Tarsi žinodama, kad taip bus, ji labai staigiai atsisuko, nusiėmė savo juodus akinius ir žvelgia į mane piktai kaip į nusikaltėlį. Aš jos nusigandęs ištiesiau kaklą ir žiūriu į šviesoforą kitapus gatvės ir sakau, gelbėdamas padėtį: „Nematau, kokia ten šviesa: žalia, ar raudona“. O ji: „Jeigu grabaliositės, dvi dienas nematysite. Arba iškviesiu policiją“, – pasakė kategoriškai. Aš iškart nuo jos atšlijau per tris ar keturis žingsnius ir sakau: „Supratau“. O po kiek laiko pridūriau: „Tai nevaikščiok dėl manęs!“. Po šių žodžių ji nusisuko į priekį ir nugirdau pasakė kažkaip liūdnai, tyliai ir jau visiškai taikiai: „Kaip“. Perėję gatvę, mes išsiskyrėme, ji pasuko į dešinę, aš ėjau kaip įpratęs.
Tai dar ne viskas. Vietoj į šoną pasukusios merginos, atsirado kita, kuri irgi ėjo pirma manęs. Kai jau priartėjome prie stotelės, iš kurios važiuosiu namo, ji, kaip niekur nieko, pasuko į šalį ir dingo man iš akių. Stotelėje matėsi nemažas pulkelis žmonių. Visi jie žiūrėjo į mane ateinantį. Man tai buvo per sunku, todėl sustojau, arti nepriėjau. Kai autobusas atvažiavo, prilėkiau ir įlipau paskutinis. O kai savo stotelėje iš autobuso išlipau, nutiko pats linksmiausias dalykas.
Stotelės prieigose buvo nemažai žmonių. Buvo šilta, saulėta dina. Vieni ėjo pirmyn, kiti atgal, nes ten pat yra didelė parduotuvė. Užžengiau ant šaligatvio ir ką aš pamačiau: ant šaligatvio atbrailos, kuri palyginti aukštoka, sėdi mergaitė nugara į mane, su... neįprastai trumpa spalvinga suknute. Tokia trumpa, kad kraštai, padalkai vos šaligatvį siekia, ant kurio sėdi. O jai netoli priešais, keletas vyrų medžio šešėlyje po laja linksmai šnekučiuojasi. Į vyrus, žinia, jokio dėmesio nekreipiau, eidamas žiūrėjau į ją, nors kai sėdi nugarą „atgręžusi“, tai ne ką pamatysi. Ir štai kas nutiko. Kai prie jos prisiartinau visai netoli, staiga ji labai žemai pasilenkė, kad pamatyčiau užpakaliuką, ir atsistojo, taip man parodydama savo užpakaliuką. Bet, kas įdomiausia, netikėčiausia ir nuostabiausia,.. užpakaliukas buvo nuogas! Ji buvo be kelnaičių! Apstulbau nuo tokio nematyto žavesio, nuo tokio nenuspėjamo, nemokamo striptizo. Kada jai stotis, ženklą davė, matyt, vyrai, kurie buvo po medžiu. Kankinimas man tebebuvo įjungtas, bet linksma pasidarė kaip niekad. Užpakaliukas buvo nepaprastai dailus, kaip Rodeno skulptūroje. Ji neatsigręždama patraukė mano kryptimi, o aš ėjau iš paskos ir šypsojausi, maloniai gėrėdamasis, ką pamačiau. Neilgai ji pirma manęs ėjo, jau pirmąjame skersgatvyje pasuko į jį , o man reikėjo eiti toliau. Bet aš sustojau ir žiūrėjau į ją nutolstančią. Kai daug nuėjo, tada atsigręžė ir pasižiūrėjo ar aš neinu iš paskos. Veidas pasirodė gražutis. Bet tik liūdnumą jame įžvelgiau, linksmumo nebuvo, ir aš su gailesčiu pagalvojau, kad be reikalo ji nesišypso, juk tikrai buvo dėl ko šypsotis. Tada ji pasisukusi įžengė tarp namų, ir tapo nematoma. Dar minutę pastovėjęs nuėjau savo keliu.
 
Vilniuje, 2017.08.20