Toj pasakoj ir aš kadais buvau
sukūręs pragarą ir rojų,
sapnų ir vizijų ten buvo kiek daugiau,
negu nuėjo basos išgalvotos kojos.

Žaizdre įkaitintas karštam
buvau tenai tarp priekalo ir kūjo,
galva nusviro mūšy ne vienam,
kai broliai devyni į karą jojo.

Buvau aš geležis, gal plienas,
žarijos, kibirkštis karšta buvau,
dabar aplinkui tiktai plėnys,
ir aš į pilką peleną virtau.

Nūnai nei pasakų, nei vizijų — aš vienas,
tas kur iš pasakos nesugrįžau.