Na ką, tai skirstomės tirštėjant kraujy ižui
Ir žodžiams eižėjant iki kimaus skiemens,
Nes juk kas nuplaukė, atgal nebesugrįžo
Ir jokios šmėklos nebesivaidens.
Paglosto ausį svirpiantis rugpjūtis — 
Likučiai vasaros (o gal būt ir būties).
Kaimynas džiūgauja vejas trumpai nuskutęs.
Rimtai svarstau — ar verta tai pradėt?
Bus pirmos šalnos — nutrupės, kas trupa,
Sumigs be sapno boružės, žiogai
Ir anei žodžio neišsprūs iš lūpų
Lyg po šalnų į luitą sušalai.
Artėjant Ilgėms kaupiasi graudumas,
Nebesuraikomas į skiemenis, žodžius.
Na ką, tai skirstomės — į pelenus, į liepsną ir į dūmus,
O ledo luitas tirps ir greit išdžius.