Kiek metų tau, dar nieks nesuskaičiavo,
Gal tūkstantis, o gal net du,
Kai girios ąžuolų, matyt, žaliavo
Ant amžių supiltų kalvų?
 
Gražiom legendom apipintas,
Kamienas — laiko žaizdomis,
Šaknim prie žemės prirakintas,
Padangės sieki šakomis.
 
Jei tavo paslaptis įminčiau,
Galėčiau knygą parašyti,
Tiktai Aukščiausiojo užginta
Medžio mintis žmogui skaityti.
 
Daug kas prakalbinti norėjo,
Tokių kaip aš minias matei,
Tiktai kalbėjai tu su vėjais,
Audras, perkūnus atlaikei.
 
Tačiau girdėjau, kai kalbėjai:
— Klausyk širdim, tiktai širdim.
Dėl Lietuvos aš čia stovėjau,
Jos vardo, ženklinto ugnim.
 
Ir jei kas ryžtųsi išduoti,
Išsižadėt, numot ranka,
Tegul nedrįsta atvažiuoti,
Nubausčiau džiūstančia šaka.
 
............................................
Tikiu,
Lietuviai dar ilgai čia semsis
Tvirtybės sau iš ąžuolų.
Juk auga šalimais giraitė
Dėl būsimų tautos kartų.