Oi, kaip aš laukiau to rudens! Tai ruduo, kuris turėjo atnešti man laisvę nuo KGB persekiojimo, nuo minčių sekimo, alinančio kankinimo bangomis ir nuolatinio KGB „darbuotojų“ lojimo, kuriuo jie mane pjovė ir dienomis ir naktimis. „Rudenį“ man paskelbė iš bunkerio.
Senis kalbėtojas iš KGB bunkerio kartą pasakė, kad aš išeisiu rudenį. „Išeisi rudenį!“,– sakė jis. Ne mergaitė tai pasakė, su kuriomis jis bunkeryje „dirbo“, bet pats senis gaujelės vedlys. Juo, senu žmogumi, labiau galėjau tikėti, negu jaunomis jo parankinėmis. „Išeisi rudenį!“, – kelis kartus pasakė jis. Dieve, kokie svarbūs šie žodžiai! Man pranašiški. Negi iš tikrųjų aš išeisiu iš pragaro?! Nors – kaip ir visos jų kalbos – pasakė dviprasmiškai, neaiškiai, bet tikiu kad amnestuos. Žinoma, galima suprasti, kad rudenį išeisiu aš iš gyvenimo, kas neatmestina, bet vis dėlto jis sako ne tai – jis praneša, kad išeisiu iš persekiojimo. Būtent tokią išvadą kiekvienąkart prieidavau apgalvodamas jo žodžius, „išėjimo“ žodžius. Bet ruduo, Dievulėliau, taip toli! Kaip jo sulaukti. Kaip nors sulauksiu, nusiminęs baigdavau apie tai galvoti. Ar lauksi, ar nelauksi, ruduo vis tiek po gero pusmečio ateis. Bet kiek daug dienų ir naktų iki jo, kiek dar daug priekyje kančios ir kentėjimo. Mane net purto pagalvojus, kad ir rytdiena ir užporytdiena bus tokia pat sunki kaip šiandiena, ir šios dienos nesikeis iki rudens, nes ir ikšiolei nesikeitė. Jau daug metų jos visos tokios pat sunkios nuo aušros iki sutemų, ir nuo sutemų iki aušros. Kad nors nekankintų kankinančia būsena, tai dar būtų galima iškentėti. Kad žodžių kartojimą galvoje nors pritildytų. Bet jį kartais padaro tokį garsų ir dažną, kad, rodos, neatlaikysiu. Vos nenugriūvu. Kaip aš iškęsiu iki rudens. Ir dar nežinia, ar tai tiesa, ar iš tikrųjų rudenį mane amnestuos. 
Ir neamnestavo. Laukiau laukiau to rudens, sulaukiau pirmosios jo dienos, sulaukiau paskutiniosios – ir viskas tas pat. Jokių permainų, jokio amnestavimo, jokio išsipildymo ką žadėjo. Ir taip kartojosi ne vienais metais. Ir kitus laisvės rudenius žadėdavo, kai būdavo pavasaris. Sakydavo „Išeisi rudenį!“. Tų žadėtų laisvės rudenų buvo daug, tik nė vieno iš jų nesulaukiau. Per Velykas žadėdavo, kad amnestuos per Kalėdas. Tai būdavo kankinančios vilčių laukimo ir jų žlugimo naktys ir dienos. Gal tie, kurie žadėjo „išėjimą“ iš tikrųjų manė, kad rudenį mane amnestuos, tačiau jų vadeivos to nepadarė. O gal tai buvo paprasčiausiai tyčiojimasis, kad man dar sunkiau būtų, kad dvasiškai mane dar labiau palaužtų?
Dabar, jau gal treti metai, „išėjimo“ rudenį nebežada. O žadėdavo ir senis, ir jaunieji gaujelės dalyviai, ir kalbėjimo mašina ištisomis valandomis kaldavo man tai į galvą. Aš guliu paslikas lovoje, jau tamsu ir vėlu, visi miega, o man daužo į smegenis negendantis aparatas, tarsi polius į žemę kaltų: „Išeisi rudenį“, „Išeisi rudenį“, „Išeisi rudenį“... Ačiū Dievui, kad nors artimieji negirdi kas darosi mano galvoje ir aplink mano galvą. Guliu atskirame kambarėlyje. Kaime per atostogas guliu taip pat atskirame kambaryje, tai ir mama negirdi ir nežino kas darosi. Negirdi, bet ir negalėtų niekaip girdėti, nes žodžių kartojimas mano galvoje, mušimas jais, kitiems negirdimas jokiu atveju, jokiu prisiglaudimu. Kad ir visiškai arti prie manęs prisiartintų, vis tiek neišgirstų. Nė kiek negirdėti pašalinėms ausims to viso alaso, žodžių kuriuos man nusikaltėliai transliuoja į galvą bet kur bebūnant, nė kiek kitiems nesigirdi. Nesvarbu ar giliame rūsyje, ar ant kalno. Aš stoviu šalia mamos, ji kalba kasdieniškas kalbas, o man galvoje baisiausias aliarmas, ir to nei matyti, nei girdėti. Jokia kančia, joks veikimas bangomis, kad ir sunkiausias, kad ir žudančiai sunkus, mano išorėje neatsispindi ir niekas nemato beviltiško dramatizmo, kuris manyje ir man. Sic! Ir šitiek daug metų tai tęsiasi!! Ir tai, palyginus, ne kančia ir ne sielvartas, o niekšiškas kankinimas dėl kankinimo.
O vieną rudenėlį nemažai vilties suteikė KGB lojikas, kuris riktelėjo vos man atsigulus, man ką tik atvažiavusiam į Dzūkijos kaimą. Garsiai sušuko: „Finalas!“. Dar ir daugiau persekiojimo pabaigos ženklų davė. Bet ir tai neišsipildė. Laukiau šio neapibrėžto finalo, ir nesulaukiau. Jau lyg ir laukti lioviausi. 
2012 m.; sakinėlį prirašiau 2016 metais
P.S. Neišėjau rudenį. Nei pavasarį, kurio man nei nežadėjo. Bet štai! ką aš (per LRT radiją) išgirdau 2015 metų rugpjūtį (beje, tą mėnesį, kai mus pasidalino rusų ir vokiečių lyderiai {ar dar veikia per „Marijos radiją“ laida pavadinimu „Lyderis“?; čia klausimas nei iš šio, nei iš to}, pasidalino Stalinas su Hitleriu, ir net mano telefonas baigiasi tos pasidalinimo dienos skaičiais 23). Taigi išgirdau per radiją dainą, kurioje sako, irzliai ir nepatenkintai: „Man nereikia tavo minčių!“. Pagaliau! Viešpatie, kaip ilgai laukiau. Pagaliau. Ak, jeigu ta daina išsipildytų ir mano minčių nebesektų! Tada mano kančios baigtųsi. Nes jei minčių nesektų, tai ir kankinimais nekankintų: kankinančia savijauta, dirbtine sloga, galvos dirbtiniu skaudėjimu... Dvidešimt metų dainavo, kad manęs kankinimų dar tik pradžia, kad amžinai būsime drauge ir kartu bet kur man bebūnant, ir štai... pagaliau... „Man nereikia tavo minčių!“. Baigia nusikaltėliai savo tūžmastį. Ačiū! Ak, kad pabaigtų sekimą iš tikrųjų, kad mane amnestuotų!! Tikrai pastatyčiau kryžių savo ašarų pakalnėje arba ant kalno. O jeigu be gražių žodžių, tai prašau labai aiškiai, nuoširdžiai ir netgi nužemintai: Baikite sekę mano mintis!
Dar žadėdavo, kad išeisiu „šiais metais“. Kai pirmąkart tai išgirdau, labai nudžiugau. Bet nei „šiais“, nei sekančiais ir dar vėlesniais metais tai neišsipildė, todėl jau neteikia vilties šis tarsi „aušros“ pažadas. Netgi ėmė aiškėti, kad tai ir pasityčiojimas: kad išeisiu „šiais metais“ pasakydavo metų pabaigoje, o paskui vėl sakydavo kitų metų pradžioje.