Tikiuos, kad tavo akmenėjimas bus lėtas
ir bėgs jis ne sekundėm,
ne minutėm,
net ne valandom.
Nebus jis svetimų akių nusižiūrėtas,
nes aš neketinu dalintis su kitom.

Kai vandenys aplink ims pamažu ledėti,
neatsigręžk, negrįžk,
nereikia –
nekankink savęs.
Jei saulėj naujas žiedas žada užtekėti,
tyliausioj seklumoj išmoksiu tau užgest.

Paskutine akimirka gal prisiliesiu,
kol nesuspėjo laikas rudenio manęs užkast.
Už nugaros tau taką byrantį stebėsiu
ir leisiu žvilgsniui tobulumą
paskutinįkart atrast.

Ir tavo akmenėjimas bus lėtas,
tik nežinau,
ką tąsyk lies manieji pirštai...