Kaip pavargai, kaip pavargai – visai nelieka
Tikėjimo lyg sniego. Pamažu
Per veidą skausmo upės bėga
Iš atsimerkt nenorinčių akių...

Vietoj pavasario – tik šaltas vėjo gūsis
Seniai nustojo lyti viltimi.
Kažkas kartoja – pasistenk, dar būsi
Nebegali – lai tiki tuo kiti...

O aš tikiu pražysiančiais kaštonais.
Matai – kaip grakščiai nutupia drugys –
Sparnų trapumas – žydras dangaus monas
Nors ir nežino ar rytoj dar skris...

Pažvelk – žuvėdra – juk ir ji nežino
Kada negrįš iš tolių svetimų...
Išskleisk sparnus – apsikabink likimą,
Neleiski nevilčiai tūpt ant delnų,

Nes ten žydri drugeliai tupia
Per ašaras kartoji – kaip gražu…
Gyvenime stebuklų daug, tu būki
Negęstančiu tikėjimo deglu...

Nesudėtinga mirt, nesudėtinga dingti,
Nesudetinga virsti sauja pelenų,
Bet pasilik, prašau, plyšelį vilčiai,
Kad ją drugys atneštų ant sparnų...

2017 m. kovo 19 d.