Vietoj įvado? Kodėl ne tiesiog įvadas, o tik vietoj jo? Todėl, kad esu tikra, jog nesugebėsiu jo parašyti taip, kaip priklauso, pagal visus kanonus. Mokytis nebe laikas ir iš to, ką, rodos, žinojau, mokėjau, nekas beliko. Dabar bet kuri veikla yra taip griežtai reglamentuota, kad nenusižengti tiesiog neįmanoma, net tuo atveju, jei dorai domėjaisi, mokeisi – visko išmokti negalima, o paskutiniu metu atsirado nauja bėda, nemaloni, gėdinga, tokia, kurios nenuslėpsi, nes ji ima ir pačiu nepatogiausiu metu  išlenda kaip yla iš maišo. Neapsimesi nepastebinčia, nes  pašnekovas dar, ko gero, įsižeis, manys, kad jį laikau priekvailiu, kai tokia esi pati.
Tai – silpstanti atmintis.
Išmėginau visus būdus, bet bėda tik didėja, todėl numojau ranka, nieko nebesimokau, darau viską taip, kaip išeina, su viltimi, kad protingi nepasišaipys, o tokie vargšeliai kaip aš nesupras, jei vis tiek patiks, tai skaitys, jei nepatiks, tai arba neskaitys, arba perskaitę išpeiks, pasityčios. Tebūnie, juk mes pakeleiviai. Mes kartu, ta pačia kryptimi, tuo pačiu adresu.
Noriu pasakyti. Tiek prirašiusi vis dar noriu kažką pasakyti, paaiškinti? Noriu. Žinau, kaip daug tuo savo norėjimu rizikuoju. Netgi viskuo, nes kažkur skaičiau ar kažkas sakė (žinoma, pamiršau ir kas, ir kur), kad jei kūrinys parašytas taip, kad jam reikia paaiškinimo, tai jis nėra kūrinys. Parašyta turi būti taip, kad būtų aišku. Viskas.
Rizikuoju  nubraukti visus savo žodžius, mintis, valandas prie kompiuterio, bet vis tiek nenumaldomai noriu jums, savo skaitytojams, per šitiek metų draugystės tapusiems tokiais artimais draugais iš idėjos, o ne pagal įstatymus kam, kaip ir apie ką galima rašyti, dar kažką pasakyti. Aš tokius vadinu draugais iš Dievo malonės.
Rašytojas Jeanas Philippe‘as Taussaint‘as, belgas, parašė romaną „Televizija“, kuriame smulkmeniškai aprašomas kasdienis darbas ir būsenos, kurios ištiko pagrindinį veikėją, kai jis liovėsi žiūrėjęs televiziją. Ne tą vieną knygą parašė, jos dabar skaitomos visame pasaulyje. Manau, kad ir aš galiu rašyti apie kasdienybės įvykius, būsenas ir tikėtis, kad kam nors gali pasirodyti įdomu. Ne ne, garbės nenoriu, juolab pasaulinės. Nenoriu ir tiek. Be to, suprantu – pavėluota, kol tos mano mintys nukeliaus iki pasaulio protų, jei iš viso nukeliaus, kol atsispindės juose, kol sugrįš pagiriamuoju žodžiu kvailybei, manęs jau nebus.
 
Pasiryžusi sudėti į knygą tekstus, kurie pasirodys to verti, užrašiau būsimos knygos pavadinimą:
Kintančios žodžių prasmės.
Užrašas pasirodė toks vienišas. Ir mano siela tuštėjo sulig kiekvienu į knygą įkeliamu tekstu, tapo skambi, tarsi tuščia bačka nuo gėlo vandens, besiridinėjanti laivo triume vidury vandenyno, todėl po tuo pavadinimu smulkesniu, gulsčiuoju šriftu parašiau:
senas atvirukas
pasirašyta „su meile“
skirtukas knygai
 
Ta mintis kilo ne šiandien, o prieš daugelį metų, kai pirmą kartą gavau knygą be autografo, bet su  atviruku, kuriame buvo tik du žodžiai: „Su meile“.
Sužinojau, kad šitaip daroma tais atvejais, kai nežinoma, ar adresatas kaupia namų biblioteką ir kaip elgiasi, gavęs nevertingą, nepatinkančią  knygą – jei ji be autografo, išima tą atviruką, o knygą perdovanoja kam nors kitam ar paleidžia per rankas, tegu skaito žmonės, jei nori. O jei su autografu? Kas belieka – šiukšliadėžėn. Todėl dabar, prieš dovanodama knygą, visada pasiklausiu, ar tikrai jos nori ir kaip su tuo atviruku.
Ir dar viena paskata, netgi priedermė rašyti – kiekvienas mūsų, nors esam pakeleiviai laike ir erdvėje, pastebim, perprantam, įsimenam skirtingus mūsų kartu gyvento gyvenimo įvykius. Kokia nuoširdi nuostaba būna:
– Ar buvo? Ar tikrai taip? Tada? Neatsimeni? Kaip tai gali būti?
Todėl rašau, liudiju bent savąją tiesos dalį. Tebūnie mūsų laikmetis spalvingesnis.