Sujudimas galvoje ir kalendoriaus lapelyje

  – Ar teisybė, Pranuci, kad tavo galvoje buvo įsitaisiusios dvi papūgos? – aplink apsižvalgęs, ar labai nesame girdimi, truputį drovėdamasis pasiteiravo Alfonsas Žilys. Tuokart nesimatė, kad  kas būtų arčiau, tik Jadvyga – miela, greita ir talpi atsiminimams jo žmona. Tai ūkio žmonės, Lietuvos karalystės žmonės su rūpesčiu, kaip įželti į savo  kraštą, kad jis niekaip negebėtų pasimesti. Tačiau ir aš pajaučiu, kad man irgi geriau, kai jie kažkur arčiau, šalia, kai ieško progų susitikti, pasisveikinti. Ir labai smagu buvo išgirsti Alfonsą teiraujantis apie mano galvoje įsikūrusias papūgas. Užmiršęs gi jau, ar bent  primiršęs jas buvau.
  – O pats, Alfonsai, ką manai? Ar buvo jos? Ir kodėl tik dvi, jeigu buvo?
  – Apie kitas man niekas nepasakojo. Nesu girdėjęs, – atsiliepė kalbėti Alfonsas. – Tačiau dvi papūgos galvoje – tai normalu. Kitose galvose netgi daugiau pasitaiko. Vardai irgi. Sako, viena Nadeždos, kita Potjė vardais. Kodėl gi  – ne? Ne viena Nadežda  po pasaulį vaikštinėja, kaip turbūt ir Potjė. Bet sako, kad Nadežda – tai Krupskaja. Lenino žmona. O tokia ji tik viena.
  – Štai pasirodo, koks turtas mano galvoje. O – cho! o - cho!  Kaip ten? „Pavydėkite! Aš – Tarybų Sąjungos pilietis, – prisiminęs Vladimirą Majakovskį neiškart pataikiau  pajuokauti, bet kvatoti nebandžiau ir netrukus pajaučiau, kad gerklę užgriuvęs kutenimas greitai praeina. 
  – Nepyk, bet toks tavo turtas, Pranuci, man  labiausiai nepatinka, – atsiliepė Alfonsas. Ir  mačiau, kad veidas temsta.
  – O Potjė? Kieno ji žmona, Alfonsai?
  – Apie Potjė ne ką  žinau. Sako, kažkoks valkata, anarchistas, bet giesmininkas. Net ir giesmę sukūręs. Betgi turėtum žinoti, Pranuci.
  – Sakai, turėčiau atsiminti? Hm, įdomu, įdomu. Tačiau atrodo, kad ir be tavo pajautų pradedu tai daryti. Norėjau pakikenti, o pasirodo, kad džiaugtis reikia. Taip, taip, Alfonsai. Labai pasidžiaugti reikia, nes, regisi, kad dar vienas nemenkas gyvenimo gabalas į atmintį iš  užmaršties pasirengęs sugrįžti. – pasakiau Alfonsui, o paskui visiems, kas begirdėtų, tačiau įtaigiausiai sau: – Turbūt taip ir buvo: žinojau ir valkatą Potjė. Galbūt ne kartą jo sukurtą giesmę  giedojau, bet daug vandens nutekėjo. Karieta sudužo. Vidinis nepareina. Kandžius išėjo. O į  mano atmintį irgi it Tunguskos meteoritas buvo įkritęs. Beveik visą šešiasdešimties metų savo gyvenimą buvau užmiršęs. Per akimirką, per nežinia kaip ir be karietos, ir be atminties pasilikau Smagu, a? Atmintis ne taiga. Manau, kad anoji  greičiau atsigauna. Kita vertus, kas pasakys, ar tikrai atsigavo? Tačiau tikiu mielas žmogau, oi tikiu, kad atsiminsiu. 
  – Eženas jo vardas. Eženas Potjė, – patalkino savo žiniomis Jadvyga,  – o giesmė?..  Taigi paklausykit, – pasakė ir netrukus išgirdome:

Dobuot! les damnes de la tarre
Dobout! Les forcats de la faim..
 
  Jadvyga Žilienė uždainavo „Internacionalą“ jo  gimtąja prancūzų kalba.
  – Irgi, mat, patriotė, – priekaištingai žmonai pasakė Alfonsas ir nežinia ką dar buvo susiruošęs tarti, tačiau man tai buvo netikėtai džiugi žinia, ji buvo emocionaliai stipresnė už Alfonso priekaištus ir išėjo į proveržį: 
  – Vivat! vivat! – šaukiu ir plojau, stipriai dauždamas delnu į delną, – Valio! valio! Jadvyga,  tu nuostabi  moteris. Tu  nuostabiausia mokytoja. Vivat!  Valio! – neskubėjau išneršti džiaugsmui, o atslūgus jam, vėlgi nemokėjau paaiškinti, kad taip triukšmingai džiaugiuosi girdėdamas ne tik giesmę, bet ir papūgas. Vėl. Daug išgirstu. Visą Nadeždos Krupskajos ir  Eženo Potjė atsiradimo istoriją ir judviejų neįprastos veiklos darbymetį.
  Netikiu?
  Ko gero – ne.  Tačiau vis geriau suvokiu, kad pagaliau verta liautis netikėti net ir labiausiai neįtikėtinais dalykais. Bent vieną kartą pasirodę, jie neišnyksta. Ir net tie, kurie nepasirodę, tačiau pradėję megztis smegenyse, jie irgi būtinai atsiras. Tik kaip tai pasakyti  paprasčiau, aiškiau, pasakyti  taip, kad  dėl to net ginčytis nesinorėtų.
  Nesmagu, kad tai jau daug kartų bandyta, tačiau rezultatas, deja, toks, kad skėsteli rankas, trukteli pečius, o  karietos vis dėlto nėra. Buvo, o nėra. Ir Vidinis buvo, o nėra. Ir Kandžius išėjo...
    O Vaidinimas? Ką veikia Vaidinimas, kad tiek daug išėjusių ir nemokančių atgal pareiti, – mintyse  kaip sapne papriekaištavau (ar  pasamprotavau), o sužiuręs į Jadvygą:
– Atsiprašau, ponia, kad va taip ištižau. Tačiau labai dėkingas, kad pagiedojote „Internacionalą“. Atsiminiau. Visą. Lietuviškai. Ir tau, Alfonsai, ačiū, kad  pasiteiravai apie dvi papūgas. Maniau, kad irgi išėjo, o paskui visai užmiršau, kad jos tokios  kada nors pas mane buvę. Meteoritai trenkia ne tik į taigą. Ne tik..
    O tuomet nors ir vėl netikėk, betgi ar ne todėl ir patikima, kad  Dievas yra.

    – Girdėjai? Karieta kaip karaliaus rūmai, – visu balsu pasakė Nadežda. .
    – Kur važiuoja? – visu balsu pasidomėjo Potjė .
    – Dar niekur, bet reikia tikėti, kad važiuos, – neabejojo Nadežda. 

  Ir ką pasakyti?
  Po tokio akibrokšto abi papūgos paliko mus užkimusioje tyloje.
  Kaip po netikėto šūvio.
  Tačiau tai irgi truko mažiau, negu mums  norėjosi. Klausą sujaukė nedidukas sąjūdis kalendoriaus lapelyje. Girdėjosi kelių asmenų pasitarimas šnabždesiu, bet tuoj pasigirdo ramus vyro balsas.
  – Atsiprašom, ponai, kad drįsome paprašyti jūsų paslaugos, o būtent paprašyti dėmesio, – pasakė ir paaiškino: – Mes, kovo 10 d. varduvininkai  kalbėsimės tarpusavyje, bet su intencija, kad vieni  kitiems rūpime ir jūs suprasite. Netgi geriau, negu tai, ką  išgirsite. Tačiau pradžioje vis tik teikia persižegnoti.
  – Persižegnoti?
  – Taip, taip, reikia  persižegnoti, nes ir žegnonė, kad  geriau  suprastumėte. Ir taip: „Vardan Kabelių, ir Marcinkonių, ir Ratnyčios parapijų sakau gi – reikia naujo kalendoriaus“.
  Tai mano, varduvininko Naubarto, žodis. 
  Betgi taip žegnodavosi Kandžius, – toptelėjo  galvoje. Tačiau visi trys – abu Žiliai ir aš, paklusniai vykdėme išgirstą žegnojimosi tekstą:
  Vardan Kabelių, ir Marcinkonių, ir Ratnyčios parapijų sakau gi – reikia naujo kalendoriaus.