neskubėki ištarti „sudie“,
kada sieloj jauti tuščią šaltį.
patikėki, vėl pievos žydės –
dar nespėjo palaukės pabalti...

dar dangus virš galvos švies žydrai –
į jį tieski rankas, atsiremki...
dar aukštyn kils vilčių aitvarai,
nusinešę tolyn mūsų kaltę.

užpustys laiko dulkės klaidas –
sups naujam vandeny būties valtį
šilti vėjai, atplukdę banga
nenumaldomą norą gyventi.

neskubėki, galinga lemtie,
man atseikėt, už ką esu vertas...
dar įkvėpsiu... kenčiu ir jaučiu –
aš esu.
būsiu dar.  
   ... nors prie savojo
                            kryžiaus
                                       prikaltas.