Blaškaisi, žmogau, beprasmybių pasauly,
Vis klaidžioji, ieškai  savosios esmės,
Kiek daug patarėjų užstoja tau saulę,
Ilsies apkabinęs kamieną pušies.

Kas buvo tasai paskutinis vaiduoklis,
Įbrukęs savas nuodėmingas tiesas,
Laikykis, brolau, neišduos tavęs medis,
Jis bus tikras draugas nakties tamsoje.

Bedugnė žiojėja, aukos naujos prašo,
Kiek daug padėjėjų čia zuja ratu,
Čia gailesčio jokio, tik traiško ir tašo,
Galbūt tu dar gyvas, visai nesvarbu.

Bet štai aušta rytas ir saulė jau glosto
Pavargusias tavo stiprias dar rankas,
Pasveikina paukštis ir lauko gėlelė,
Išklausę visas tavąsias kalbas.
 
Kur eisi, žmogau, ir ką toliau rinksies,
Tiek daug iškankintas be meilės tikros,
Tiek kartų skandintas ir visgi dar gyvas,
Alyvmedžio krūmas po baisios šalnos.

Tad traukitės šonan, pavydūs klaiduokliai,
Man miško paukštelis ir lauko gėlė
Pamokys, kaip kilti ir keist savo dalią,
Kad ji sužydėtų gražiausia spalva.