Išsisėmė žodžiai it rietimų skrynios,
tuščias laukas - rūkui bėgt ražienomis dygu,
ąžuolas tik senas gale lauko rymo,
kur, sakyk, seneli, kankliai kur raudų?

Ar raudosi vienas galvą panarinęs,
ar keliausi tyliai praeities šalin,
ašaros kaip perlai tyliai skruostais byra,
tyliai nusileidžia saulė debesin.

Tykios ir malonios vasaros čia buvo,
tyliai kvietė lietų kregždės virš laukų,
rūko marškinaičius žemei dangūs siuvo,
ežeruos velėjo - supo ir lingavo vygėje dievų.

O, kad vėlei būtų čia tartum senovėj -
kiltų iš po žemių vėlei milžinai,
degus ir plevenus mūs ugnis Romovėj
burtų vėl kaip būrus - nūn tik pelenai...