III skyrius


Pagaliau Elfas ir Reyha pasiekė pietinius Itako vartus. Sargybiniai buvo pikti ir nepatenkinti, kad turi vargti ir pakelti vartus. Niurgzdami, jie lėtai suko rankeną, o kai vartai jau tiek atsivėrė, kad keliauninkai galėtų pereiti, tarė:
- Ar čia tik ne jūs? Ne Didysis Magas ir Sargybinė Reyha? Jūs atvykote čia gelbėti kažko? Mums didelė garbė, kad galime jums kuo nors pasitarnauti!
- Taip, - ramiai tarė Elfas. Jis buvo susitaręs su Reyha, kad kalbės žmonių kalba, nes aplinkiniams gali sukelti įtarimų, jog kažkas negerai. – Duokit žodį, kad niekam nesakysite, jog mes atvykome.
- Duodame žodį, - kartu prisiekė sargybiniai.
- Malonėkit pasakyti, kur galėtume įsigyti paprastų drabužių. Tokių, su kuriais mes neišskirtume iš minios.
- Kai tik įjosite į miestą, iš karto jūsų akį patrauks didelės dėžės su geležimi – tai kalvio dirbtuvės, o šalia bus mažas namelis. Ten ir bus drabužių.
- Ačiū, - padėkojo Reyha. – Tokiems geriems sargybiniams kaip jūs, Miške atsirastų vietos.
Sargybiniai palydėjo juos iš nuostabos išplėstomis akimis.
Ir tikrai, kai tik Elfas su Reyha įjojo į miestą, akys pačios susiieškojo didžiules dėžes. Apsidžiaugę, jie jojo link namelio, kuriame galima įsigyti drabužių. Pasiekę namelio duris, jie nulipo nuo žirgų ir garsiai pabeldė į duris. Už durų išdygo maža senutė, jiems sulig liemeniu. Mėlynos akys smalsiai stebėjo svečius.
- Ko nors norėsite? – plonu balseliu maloniai paklausė ji.
- Taip, mes norėtume įsigyti naujų drabužių. Mums reikia kuo paprastesnių.
- Prašom, atėjote kaip tik ten, kur reikia, - nusišypsojo senutė.
Reyha žengė pirma. Apsidairė ir nustebo – namelis atrodo toks mažas iš lauko, o toks erdvus ir jaukus iš vidaus. Kambaryje kūrenosi laužas, šalia jo pastatyti trys foteliukai, per vidurį apvalus staliukas, ant jo sena knyga, geležiniais kampais ir spyna. Senutė, pamačiusi, kad netikėti svečiai neatitraukia akių nuo knygos, greitai priėjo ir paslėpė knygą juodo stalo stalčiuje. Ant sienų prikabinėta paveiksliukų, o šalia židinio, patiesto kilimo vidury miegojo didžiulis ryžas šou. Jis murkė. Uodegos galiukas neramiai judėjo.
- Čia Ryžikas. Kažkada nusprendžiau pajuokauti su magija ir išbūriau katšunį. Taigi išvaizda dauguma šuns, nors uodega visai kaip katino, bet iš charakterio... Ak, iš charakterio, tikras katinas... Taigi, grįžkime prie reikalo. Jums reikia kuo paprastesnių drabužių, ar ne? – taip tarusi, nuėjo į kambario galą ir kelis kartus pabeldė į sieną. Iš sienos iššoko galybė lentynų. Ant jų buvo sudėti drabužiai. Visi iki vieno tvarkingai sulankstyti ir sudėti pagal puošnumą. Galėjai rasti tiek suknelių pokyliams, tiek visai varganų drabužių.
- Prašom, rinkitės, - maloniai nusišypsojo senučiukė.
Elfas su Reyha priėjo prie lentynų ir ėmė žiūrinėti, kokie jiems labiausiai tiktų. Galiausiai išsirinkę aksominius apdarus ir drobinius apsiaustus, sumokėjo ir paklausė, kur galima rasti arklides.
- Kalvis turi savo arklides, taigi jis mielai priims tokius nuostabius žirgus kaip jūsų.
- Ačiū, - padėkojo Elfas.
Išėję į lauką su naujais drabužiais, niekas į juos nekreipė dėmesio. Taigi niekieno netrukdomi, Elfas su Reyha nužingsniavo į kalvę. Kalvis pasirodė esąs išvaizdus ir iš karto krito Reyhai į akį.
- Ką tokia graži mergina daro tokioj purvinoj vietoj kaip kalvė? – paklausė kalvis. Juodos kaip vabaliukai akys buvo įsmeigtos į Reyhą.
Elfė nusišypsojo ir atsakė:
- Atėjome palikti pas jus žirgų. Per kelionę jie labai ištroško ir pavargo. Senutė, gyvenanti gretimame namelyje sakė mums, kad turite savo arklides ir mielai priimsite mūsų žirgus.
- Taip, žinoma. Žirgai du? Ar daugiau? - klausinėjo kalvis, dirbdamas toliau. Jo tamsūs plaukai subanguodavo sulig kiekvienu plaktuko kaukštelėjimu, nuo antakių vis nukrisdavo prakaito lašelis.
- Du, - atsakė Reyha.
Kol elfė kalbėjosi, kalvis vis akies kampučiu pasižiūrėdavo į elfę. Tai pastebėjusi, Reyha atmetė galvą, kad plaukai geriau uždengtų elfiškas ausis. Kalvis padėjo plaktuką ir nuvedė elfus ir žirgus į arklides. Jos buvo erdvios, visur buvo prikrauta šieno. Žirgams ten nieko netrūko. Frehutre labai apsidžiaugė, kad galės prisikirsti iki soties, o baltasis žirgas stovėjo ir nejudėjo.
- Nagi, Janemor, eik, - paragino Elfas.
Žirgas nenorom pajudėjo.
- Kartais jis būna labai užsispyręs... – paaiškino Reyha.
Kalvis tik nusišypsojo ir išėjo iš arklidžių. Elfas ir elfė nusekė iš paskos. Išėjus į erdvią kalvę, Reyha tarė:
- Gal galėtum man nukalti naują kardą? Manasis jau visai niekam tikęs...
- Gerai, bet aš kalu tik vyriškus ir sunkius kardus, rapyrų nekalu, - nusišypsojęs atsakė kalvis.
- Pone...
- Antiachas, esu kalvis Antiachas.
- Taigi, pone Antiachai, rapyromis aš nesinaudoju, kaunuosi tik kardais.
Antiachas nusijuokė:
- Gerai, nukalsiu jums tikrą kardą. Joks vyras negalės nieko prikišti. Rankena bus inkrustuota dviem rubinais ir safyru. Tiks?
- Taip, žinoma, - sutiko elfė.
Susitarusi, Reyha išėjo iš kalvės ir nusprendė nueiti į užeigą ir padėti Elfui kurti išlaisvinimo planus.
Jie ėjo pro nuostabius rūmus, kurių sienose buvo išraižyti drakonai, chimeros, visi pasaulio elementai: oras, žemė, ugnis, vanduo, mirtis. Elfui jie paliko įspūdį. Gatvių plytelės buvo išklypusios, bet mielos. Reyha vis dairėsi kokios užeigos, kad galėtų užvalgyti.
- Elfe, kaip manai, mes išgelbėsim, ar ne?.. – ramiu balsu paklausė ji.
- Nežinau, Reyha, nežinau... – susirūpinęs tarė. – Tam prireiks daug magijos ir dar daugiau sumanumo. Ypač tavo... Reyha.
Tuo tarpu, kol jie eidami kalbėjosi, iš toli atsklido kalvio balsas.
- Ei, elfai! Padėkit!
Elfas ir Reyha susižvelgė – iš kur jis žino, kad jie elfai?!.