ne-

sudegintais tiltais upės
nekirsi

ir

suluošintais pirštais
gėlių
nepriskinsi

...

medžio
įkvėpęs
degulių kvapą
jauti

partizanų takais 
mylių mylias 
nuėjęs

vis dar širdgėlą meilės
slėpi...

sugadintas ne uraganų

paglosčiusio vėjo

su pavasario vaikais
žolėmis
pabėgiojęs

kažkieno skalbinius
nuo virvės nudžiovęs

toj sekundėj,
kai žaidžianti šypsena veidą
išdarko

pasižiūri į atspindį 
ežere
pavargusio veido

atspindy ne tik tavo
ir mano

tu verki

nes, kas buvo
netinka

tokiai idilei
šitoj ramunėm spindinčioj
pievoj

šypsena dingsta
o meilė seniai
jau

atsisukęs žvelgi
rodos juodu varnu 
pavirtęs

"aš nebėgu
mano rankose 
ginklas"
...

žiūriu į tavo akis
nebešypsančias lūpas

ežere lieku tik aš,
už nugaros
pieva

ir nueinančio tavo
stipraus
lyg pavargusio buliaus
gražus
bet skaudus
atspindys
lietus