sudegintais tiltais upės
nekirsi

ir

suluošintais pirštais
gėlių
nepriskinsi

...

medžio
įkvėpęs
degulių kvapą
jauti

partizanų takais 
mylių mylias 
nuėjęs

vis dar širdgėlą meilės
slėpi...

sugadintas ne uraganų
o 
paglosčiusio vėjo

su pavasario vaikais
žolėmis
pabėgiojęs

kažkieno skalbinius
nuo virvės nudžiovęs

toj sekundėj,
kai žaidžianti šypsena veidą
išdarko

pasižiūri į atspindį 
ežere
pavargusio veido

atspindy ne tik tavo
ir mano

tu verki

nes, kas buvo
netinka

tokiai idilei
šitoj ramunėm spindinčioj
pievoj

šypsena dingsta
o meilė seniai
jau

atsisukęs žvelgi
rodos juodu varnu 
pavirtęs

"aš nebėgu
mano rankose 
ginklas"
...

žiūriu į tavo akis
nebešypsančias lūpas

ežere lieku tik aš,
už nugaros
pieva

ir nueinančio tavo
stipraus
lyg pavargusio buliaus
gražus
bet skaudus
atspindys