Daug  kartų, kur atrodę bent kiek labiau reikia, esu citavęs  Seneką 

    Mintyse pasižymėjau: dar mėnuo ir bus pusė metų, kai paskutinį kartą atverstas kalendoriaus lapelis taip ir paliktas. Taigi, be šeštadalio jau pusė metų. Lyg nemažai, o (pagalvokime tik) sutalpinta vienoje dienoje. Betgi ar neakivaizdu, kokia didžiulė erdvė dar vis tuščia. Ėgi, ko klausti, kaip atsitiko, kad taip  lengvai užverčiame nepilnus  kalendorių lapelius. Atrodytų, nedideli, tačiau ir jie kone tušti. O gal tik taip atrodo? Gal tiesiog bijome, nedrįstame į  juos atidžiau pažiūrėti, pasidairyti, paieškoti ir surasti ten netgi save?
  Daug kartų, kur atrodę bent kiek labiau reikia, esu citavęs Lucijų Anėjų Seneką, dažniausia  – iš jo pirmo laiško „mielajam Lucilijui“:
  Įsižiūrėk atidžiau: didžiausia gyvenimo dalis  praeina mums darant klaidas, didelė – nieko  neveikiant, o visas  gyvenimas –  darant ne tai, ką  reikia. Ar galėtum nurodyti man tą, kuris brangintų laiką, kuris  įvertintų  dieną, kuris suvoktų, jog  miršta kasdien? Juk  klystame  laukdami  ateityje  mirties: didžioji jos dalis  –  jau  praeityje,  nes  prabėgusį  gyvenimo tarpsnį valdo mirtis . 
– O toliau taip, – išgirdau man gerai pažįstamą Senekos šnektą: – Taigi  daryk taip, mielas  Lucilijau, kaip rašai darąs: neprarask nė valandos.

  – Seneka? Anėjus Lucijus? Iš kur tave mieli dzievuliai čia atnešė?
  – O tu, Pranuci, taip pat, taip pat. Taupyk,  saugok savo laiką kaip Lucilijus ir padėk jį kitiems taupyti.  O kodėl aš čia? Regiu, kad nelengvi laikai atėjo. Tai su  jais ir aš.
  Po ilgiau užtrukusių susitikimų su Seneka man visuomet  ne kaip sekėsi įsitraukti į pašnekesį. Matyt, kad visuomet norisi pasirodyti iš geresnio molio lipdytu, bet dažniau gaunasi  priešingai – pasimetu ir pasirodau it nesurinktas, nesutelktas į vieną, it ne savas. Toks [i]aš man geriausiai atsimena, kai Senekai atėjus, paskubėjau dar nepasisveikinęs tart. Tolokas tas laikas, bet įsiminė.

Kalbėk…
Daug ką girdėjau, bet...
Bet tu ir vėl.
Net negaliu suprasti,
Kokia lemtis vis veja pas mane?
O gal tai aš, į užmarštį nuskendęs,
Atmintimi bandau gaivint save
Ir klausiu vis:
Nejau čia tu,
O, Lucijau Seneka,
Durim girgždėdamas, pažadinti bandai.

  Man ir dabar nelengva suprasti, ką taip  kalbėdamas norėjau Senekai pasakyti. Numanau, kad padėką, jog neužmiršta kelio ateiti ir kad jo pasakojimai praturtina dvasią, tačiau, deja, ne vienas bičiulių, klausė – apie ką aš čia? O Seneka? Kaip jis tuomet atrodė?     
  Nesutriko jis ir aną kartą.  Pasiliko patikimas sau ir savo žodžiui, kurį  jis sako. Tuomet  jis taip:

Sakai, pažadinti bandau?
Tai slėpti, aišku, negražu,
Ir nors vis stengiesi į traukinį įsėsti,
Tačiau kas kartą vis ne toks, koksai esi,.
O vis jau buvusiu,
Vis tuo, kokiu buvai.
Ne sykį – netgi su lopšiu.
Ir vaidini: esą, važiuoja traukinys,
Esą, stotelė netoli, 
Tačiau kai tik stabdyti pradeda
Tuoj išgirstu –
Ne ta, ne ta, ne ta
Ir ne dabar... 

  To mudviejų susitikimo liudininku buvo ir Bladukas. Nepalaukęs sužinoti, išgirsti daugiau, tuoj pašoko būti mano pusėje. Būti mano advokatu:
  – Atsiprašau, pone, tačiau turite žinoti, kad visus Vaidinimui pareikštus priekaištus prisiimu aš,  Šklėrių Bladukas. Ot taip. Aš prisiimu. Be išlygų. Tai mano paties Dzievulio  duotas amatas. Iš jo ir duoną valgau...
  – Betgi jus žinau. Mačiau, kaip vaidinote mane. Ir kaip visi, ar beveik visi, taip ir aš vadinu jus Vaidinimu. 
–Tai va, tai va, – kibo į kalbą Bladukas. – Ten aš dar netikras Vaidinimas. Tai bandymas, sakytum, repeticija juo būti. Man pritrūko laiko jus geriau išmokti. Buvau girdėjęs tik vieną kartą jus vežėjui, taigi,  Pranucui sakant... – Bladukas it kažką atsiminęs pasižiūrėjo į mane, pasidairė aplinkui, kažką  pašnabždėjo tik sau ir vėl, sužiuręs į Seneką, tęsė nelauktai nutrauktą kalbą, bet dabar jau ryžtingiau. Jau  į tokį kaip įvykio liudininką neprotinga rodyti. Jis įvykio kūrėjas. Ir  jo kalba įspūdinga ir lengvai įsimena: – O kad  būtų tikra ir  akivaizdu, žiūrėkit, pone, į mane, – sako jis Senekai, – žiūrėkit ir matykit: nėra Bladuko. O kas yra, a? – dar paklausė.
    Bladuko nebuvo. Jo vietoje buvo Seneka.  Taip,  taip, Lucijus  Anėjus Seneka, bet ne ką tik atėjęs, o ankstesnis, buvęs, it atsikėlęs iš mirties, kuria, pasak jo, žmogus miršta kasdien. (Ar galėtum nurodyti  man tą, ... kuris suvoktų, jog miršta kasdien?) Ir man  šitoks Seneka įsiminė  ne tik išvaizda, bet ir veiksmu, įvykiu, būties  žiupsneliu. Aš irgi nebuvau užmiršęs, ką man tąjį kartą per Vaidinimą sakė lyg iš mirties  prisikėlęs Seneka:
     
Paimki į rankas,
Ką jau užrašęs iš manęs turi
Ir peržegnoki akimis
Raidžių lankas.
Galėtum melstis, bet regiu –
Botagas rankoje svarbiau.
Gal taip ir reik – vežėjas juk esi.

  Nuo ano laiko jiedu, Seneka ir Bladukas nepraleisdavo progos  susitikti. Tačiau susitikimas  prie 2017- 03 -10  kalendoriaus lapelio nebuvo lauktas, o vis  dėlto žinota, kad jis bus, jis – lyg  Pajautos iškalbėtas. Dar Senekai nepravėrus durų pajaučiau, kad  kažkas atėjo ir štai atsitinka taip, kaip iš anksto  netgi nesumanysi, nesurežisuosi..  Nespėjau pasisveikinti, kai sieloje kažkas atlėgo ir buvo aišku, kad aš nereikalingas panašiai kaip aną kartą. Tačiau šį kartą Bladukas, persiorganizavęs  į Vaidinimą, savo  išvaizda persimetė į mane ir tokiu sugebėjimu negali nesistebėti, bet... betgi  žodžiai?  betgi kalba? Betgi jos  turinys?  Negi tai irgi iš manęs? Ir štai  atsiranda rimtas reikalas ir man  čia  būti, kad girdėčiau, pamastyčiau, suprasčiau...

Vaidinimas. 
Maniau, kad pasakysi: eik velniop!
O tu? Tegu dievai dar manyje pasaugo.
Dar neseniai atrodė,
Ak, kiek daug draugų!
Vos ranką ištiesiu ir delną spaudžia.
Dabar jau nežinau, net ką kalbėti,
Tyla, tyla, tačiau ir ji,
Ramumo neteikia, oi – ne.
Štai laiškas. Algirdas Ražinskas rašo,
(Poetas, filosofas, dar kažkas),
Bet man pakanka žodžių jo kelių:
Kai kelsi taurę
Tai pakelki bent už du. 
Ir jeigu atvirai, tai, regisi,
Kad Vieno tyloje
Perkūnai pasauliniai griaudžia,
Nesigailėdami nutrenkt žaibu.
Girdi, ką tau kalbu? –
Kai kelsi taurę
Tai pakelki bent už du... 


Lucijus
Tai sena, kaip ir mano laikas.
Kiek šimtmečių nuo jo?
Kone su Kristumi vienmečiai...
O Roma, kaip toli esi!
Bet vis dėlto esi tu mano
Ir tų, kurie tik tuo laiku
Su žodžiais burnoje gyvenom.
Ir tu rašyk ne iš dangaus ar nuo lubų,
Nors tavo raštų Lucijui nereikia.
Galbūt tai sutvinksės krauju
Ir tau pačiam bus įdomu
Išgirst save laike, kuris tik tavo.
Kapais ateiname vieni kitų,
Kol durys sugirgžda ir klausiam –
O Lucijau, nejau vėl tu?
Taip, aš, tačiau ir aš ne tas,
Kuriuo jau anąsyk buvau...

Vaidinimas. 
Manai, kad suprantu?
Bet ar reikėtų tokį kelią eiti,
Jei viskas vėl, kaip anuomet?
Prisėsk... Tyloj nereikia žvakių degti
Ir pailsėkime bent nuo savęs.

Lucijus: 
Ir tai ne nauja – pailsėkim nuo savęs, 
Bet poilsis keleiviui reikalingas, – .

  pasakė Seneka, bet dabar  jam parūpo kalendoriaus lapelis. Kurį laiką patylėjo, paglostė, atsiduso lyg nupūsdamas nuo jo dulkes, paklausė Vaidinimo, ar tikrai lapelis kaip ilgai  neatverstas, kaip rodo jo data.
  –  O mielas Lucijau, šitokių reikalų sumanymuose aš tik  Bladukas. Ne ką galiu pasakyti – ir atsigręžęs į  mane: – Tavęs, Pranuci, klausia, kaip seniai kalendoriaus lapelis atverstas.
  –  Kandžius geriau žino.  Buvo ankstus rytas, kai jį atvertė. 
  –  O dabar?
  –  Iki vakaro dar toli..
  –  Dar toli, – atsiliepė visą šį laiką tylėjęs Alfonsas  Žilys. Regėjosi, kad tylėti jam buvo sunkiau negu kalbėti. Tačiau balso nekėlė. Šnabždėjo kaip bažnyčioje: – Ne kažin kaip, bet mokėjau kalbėti rusiškai, bet nesakiau. Tai jie nežino. Rusiškai kalba. Vienas pasakoja. Sako, buvom pas tėvus jo nuvažiavę. Sako, tėvas ne pilno proto ir abu seneliai. Tai, sako, taip nieko gero ir  nesužinojome.  O tėvukas, kai  atvažiuoja skrabai, tai  jis apsimeta nepilno  proto..
– Tu  čia  mano žiniai,  Alfonsai?.
– Kiek laiko  praėjo, o kaip viena  diena. Ir nesinorėtų, kad taip greitai užsibaigtų.
– Ačiū, – kažkodėl padėkojo Seneka.
– Keturias klases baigiau Mane mokytojai taip jau pavertė, kad  tikras buvau patriotas. Neklausiau šitų visų... Ir rusai, kai  užėjo, pradėjo  vežti mano mokytojus. Bet  jie sugrįš. Kandžius taip pat sugrįš. Žinai  gi, kad ir kaip kitur gerai, bet namuose geriau.