Gatvė, kurioje apsigyvenau atvažiavęs į Vilnių, vadinosi gražiu, nors ir sunkiai suvokiamu pavadinimu, Minties. Gatvių pavadinimai tais 1973 metais buvo labai politiški, o čia kažkokia nesuprantamybė, lyg valdžios pražiūrėta. Kai ją pervadino maršalo Krylovo gatve, joje ant vieno daugiabučio namo pamatų didelėmis juodomis raidėmis kažkas užrašė ,,Buvo ir bus Minties“. Kai su teatralogu Rimantu Venckumi gal 1981 metais ėjom sveikinti Joninių progą poetą Joną Graičiūną, tas užrašas dar buvo, p. Graičiūnas netoliese to namo gyveno. Namo Žirmūnuose, kuris priminė prarastąjį, lietuvišką, gatvės pavadinimą, ir lyg ir pačią gatvę. Poetas mumis apsidžiaugė, daug kalbėjo – už mus daug daugiau, buvo linksmas ir patenkintas. Vieną akimirką jo veidas apniuko ir susirūpinęs pasakė, kad neseniai jam auglį operavo, bet esąs optimistas. Visas mažas jo kambarėlis visose pusėse buvo apkrautas knygomis. Man autografavo savo eilėraščių rinktinę ,,Prie Hipokrenės versmės“, išėjusią 1978 metais, raudonu rašalu linkėdamas kad mane lydėtų ,,mūsų senovės deivė Palaima“. Labai gražia poetiškai meniška, kone dailininko rašysena knygoje išrašė dar du eilėraščius – ,,Dangaus tremtiniai“ ir ,,Juodžemio sauja“, kurie į rinktinę neįėję. Įrašė, kad jo skulptūrinį portretą, kurio nuotrauka įdėta knygoje, sukūrė skulptorius Juozas Kėdainis. Ištaisė knygoje korektūros klaidas, o eilėraštyje ,,Priesaika“ pakeitė visą eilutę.
Knygoje išspausdinta:
 
Paklaikęs vaikštau Ąžuolyne, –
Širdis it kūdikis pravirko...
O ąžuolai! Ir mūs gadynėj
Jie tiesiai ir didingai laikos!
 
Autorius Graičiūnas ranka pataisė:
 
Paklaikęs vaikštau Ąžuolyne, –
Širdis it kūdikis pravirko...
O ąžuolai! Ir mūs gadynėj
Jūs tiesūs stovit kaip Kudirka!
 
Prie eilėraščio ,,Vincas Svirskis“ ranka prirašė dar vieną posmą:
 
Nežinom, kur tave namie smiltim užpylė.
Kaip knygnešių, – kokiam krašte, kada?
Nepamenam, kur ilsis Margiris, Živilė...
Tai kas? Nuo to nemiršta liaudy legenda!
 
Priglobė mane gyventi šioje Minties gatvėje geroji fėja, labai išsilavinusi senojo Universiteto bibliotekininkė Elvyra Zabulionytė – Vodzinskienė, pas kurią smarkiai pasikeičiau, nubudau tautiškai, pilietiškai ir daug kaip kitaip. Va ant šaukštų ir šakučių sovietai ir kainą užrašo, nekultūringa, – paaiškėja man čia gyvenant. Panašių, ir daug didesnių, naujienų išgirstu kasdien. Čia matydavau išėjusį pasivaikščioti Joną Graičiūną. Ir iš tolo, ir iš arti jis atrodydavo poetiškas: aukštas, nesikūprinantis, nors jau daug nugyvenęs, visada atsegiotu paltu, plevėsuojančiu ilgu baltu šaliku, kurį vėjas plaiksto, kaip ir plaukus.
O iš pogrindinės spaudos, kurią iš jos gausiu, sužinosiu, net tik kad tokia nevaldiška, tiesą sakanti spauda yra, bet ir konkrečiau – kas yra dezinformacija, genocidas. ,,Laisvės šauklys“ šitai man pasakė, ir ne vien ,,Laisvės šauklys“. Disidentiniai lietuviški leidiniai buvo ne perkūnas, o žaibo trenksmas dvasioje, kuri ikitol nežinojo to saldaus žodžio laisvė, tėvynė ir Dievas.
Bet turėjo ji šaukštų ir paauksuotų. Patekęs lyg Adomas į rojų, draugui, su kuriuo karves ganiau, juokdamasis į Kauną rašiau: ,,Tu džiūvėsius grauži, o aš iš sidabrinių šaukštų valgau“. Žinojau, kad neužpyks. Jis toks, kad iš jo gali juoktis kaip tik nori, nuo to jis tik dar labiau linksmėja. Po daugelio metų jis man juokdamasis priminė tą laišką. Jis nieko neišmeta, nei mano laiško, o man, KGB bangomis kankinamam, teko viską išmesti, taip pat ir gerosios fėjos laiškus, kuriuos man ji rašė į kariuomenę. O išmestų eilėraščių netekimo niekad nepamiršiu – prakeikti KGB srutos! Ir šią akimirką jie loja, smirsčioja kažkokio senio balsu ir bangomis kankina. Kiek daug jie iš manęs atėmė!, ne vien eilėraščius. Ir vis dar neamnestuoja, nors jau rodos ir upės išdžiūvo, tiek jie mane seka, ir ne ką mažiau laiko tiesiog naikinte naikina.
Kadangi jau užsiminiau apie KGB prieš mane veikimą, tai pats laikas pateikti skaitytojui tekstus – Prašymą teisėsaugai ir tekstą ,,Kas čia parašyta yra tiesa“. Juos pateikinėju, ir jau ne po pirmą kartą, teisėsaugos ir ne tik teisėsaugos institucijoms, medijai, ir bet kam, kas pakliūva man į akis ir ausis, ką sutinku savo kasdienybės kelyje. Šiuos tekstus perskaitė jau nemažai akių ir protų, gausink, Dieve, skaitytojų gretą, gal šitaip atrasiu drąsuolių, kurie gaujelės egzistavimą ir jų aparatūros egzistavimą pabaigs, tuomi mane išlaisvins.
Aš juos, kankintojus, iškeikčiau kaip poetas Jonas Graičiūnas keikė – susitikime su rašytojais ir skaitytojais Rašytojų sąjungoje. Priklausiau Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai, todėl gaudavau kvietimus į Sąjungos renginius. Atgimimo metais, kai jau visur skambėjo laisvės žodis, Rašytojų sąjungos klubo tribūnoje pakilo Jonas Graičiūnas. Daug kalbėtojų šioje tribūnoje buvau matęs, bet tokios liepsningos kalbos kaip tada Graičiūno, nebuvau girdėjęs. Jis yra buvęs Sibiro kankinys, todėl taip smarkiai ir iškeikė enkavedistus ir jiems lygius – kaip niekas kitas, oratoriaus talento ir drąsos neturintis. Net tribūną kumščiu įsijautęs padauždavo. Pabaigoje perskaitė savo motulei skirtą eilėraštį apie berželį, kuriam sunku Sibiro vėjyje augti.
 
2012, 2015 metai