Ir kodėl, kai girdžiu toly grojant armonika, kaip su iena kas į širdį durtų? Kaip su kokia surūdijusia geležia į tą vietą, kur, sako, širdis yra, spaustų. Ko man vis verkt noris? Ko? Ir jau seniai taip. Atsimenu, dar kai degtinę gerdavau, taip spausdavo, taip spausdavo krūtinę išgirdus armoniką. Atsimenu, žmona nuvilioja anksčiau gulti vestuvėse kokiose ar kitokiuose linksmuose subuvimuose, o aš negaliu, negaliu gulėt, kai girdžiu armonikos aimanas ir vyrų gal kartais ne visai sklandžias turavones. Ir kai toli... Kai vos girdi. Vėjas papučia į kitą pusę - prapuola garsas. Tada lauki, lauki - ir vėl lyg iš po žemės, lyg iš ano pasaulio, lyg iš senolių vaikystės ataidi, atvilnija melodija. Ir nuodija, graužia tave, kad nėr kur dėtis. Nors vilku stauk. Ir ašaros tik plumpt, plumpt žemyn... Negi kam parodysi - brauki atbula ranka, slepi tas ašaras, to graudulio, to širdies riksmo išdavikes.

Ir dabar tas pats. Nepraėjo. Degtinės jau seniai nebegeriu, o armonikos vaitonės varo iš proto ir tiek. Oi kaip varo! Ir nežinau, ar čia gerai, ar blogai? Tik pakeist negaliu. Jau matyt taip ir bus.