Juodoji gulbė
(Prisiminus Belmontą)
Juoda gulbė tarp vystančių rožių,
Kadais buvusių skaisčiai baltų,
Vieniša ir liūdna čia atrodo
Su grakščiu, tokiu ilgu kaklu.
Viskas grožiui, vien grožiui sukurta:
Tvenkinys, daug lelijų rausvų,
Net ir gulbė iš pasakų burtų,
Pašaukta, atsiliepia balsu.
Nežinoti, ką vandenys saugo —
Meilės jausmą ar paslėptą gėlą.
Juoda gulbė gal ilgisi draugo,
Baltos rožės — žydėjimo vėlei.
Žmonės eina, džiaugiasi, stebis —
Kiek šviesos ir ramybės aplinkui!
Gabalėlis stebuklo ant žemės,
Kurį rankos per laiką surinko.
Užsimirš apvytusios rožės,
Išvartyti maištingi kriokliai,
Tiktai gulbė, gulbelė juodoji,
Ilgai kvies vėlei grįžti čionai.