Etiudas
 
Pastaraisiais metais nemažai savo tekstų išsiunčiau muziejams, bibliotekoms ir redakcijoms. Net ir leidykloms. Tai manęs kankinimų bangomis aprašymus „Kas čia parašyta yra tiesa“, Prašymą nutraukti nusikaltimą, ir kt. Brangiai kainuodavo man tie siuntinėliai. Tekstus siųsdavau popieriuje spausdintus, o taip pat juos nusiųsdavau dar ir elektroniniu paštu. Kai didžiulį voką, pilną popierių, paštu išsiųsdavau, tai dirbtinį slogavimą ir kankinančią savijautą įjungdavo ne tik dienai, bet ir vakarui. O kitąkart – ir nakčiai. Paprastai jie nepasakydavo už ką mane baudžia, nors man buvo aišku, kad už laiškų išsiuntimą. Ilgainiui pastebėjau, kad kai paruošiu tokį siuntinėlį siųsti, ir jau stoviu stotelėje važiuoti į miesto centrą, tai pralekia mašina su užrašu „Siunta – 24 valandos!“. Tai būdavo man perspėjimas, kad už išsiųstus savo popierius kankinimų gausiu visai parai – 24 valandoms. Taip ir būdavo.
Dabar paskui mane važinėja raudona mašina su užrašu „Barbora“, o greitoji pagalba (ambulansai) dėl manęs važinėja jau gal dešimt metų, ne mažiau. Na ir kam gi benziną šitaip eikvoti dėl žmogaus psichologinio terorizavimo.
 
2015 metai