Blausūs žodžiai
Kai visa baigias, net sapnai –
dangus ir žemė kai praranda vienas kito trauką,
kas bus rytoj, poryt – tu nežinai,
kitom spalvom nuspalvini tu daug ką.
Balti po tuo dangum būties laivai,
kadais tave vilioję kilt į aukštį,
ne jūra tai juk buvo, bet manei –
širdis juk niekad nepavargs tikėti, laukti.
Juk nė nemanėme – už horizonto pabaiga,
kuri seniai jau tau su nebūtim priklauso,
dar gyvas, dar girdi dainas,
atplūstančias lietaus gaiva padausėm.
Lyg šauktų ir lyg kviestų kas – eiva,
tik žiogo smuikas sukutena ausį.