mazgas

naktim juoda nusėdo mintys
ant mano išalkusių delnų
ir tuščio glėbio
--- taip tuščia.
tik girgžda senos grindys
tavo žingsniais išėjusiais
iš prisiminimų
jie prijaukinti  kaip šunys
glaudžiasi  prie kūno
šildo kvėpavimu
ir supranti esi pražuvęs 
supančiotas pavadėliu
jį pats išsirinkai
ant kaklo užrišai
mazgą sukūręs
--- jauti, kad dūsti ---
tau likusioj tyloj
kaip trokštančios žuvys
               
šaltą tuštumą drasko
išbadėję delnai 
- ir tu žinai - jie teisūs  
visada lieka paskutinis šūvis ---
ar po jo prisikels mirštančios žuvys?
Rasojimas