Labas, Kary,
bet taip kreipdamasis tikrai jaučiuosi nesmagiai, lyg juoda katė būtų kelią perbėgusi, tačiau bėda, kad vardo nežinau, o vadinti Jus IXOAN neapsisuka liežuvis. Mano burnoje tesutilpo tik dvi kalbos- dzūkų ir lietuvių ir, žinoma, gėda, kad joje neatsirado vietos kitom kalbom, bet yra, kaip yra. Bet ėgi, ėgi, pone, girdžiu kažkas kužda:
-Vytautas...
-Jo vardas Vytautas.
-Jis iš Vilniaus.
Taigi smagu, kad taip netikėtai nusišviečia aptemdytas vardas. Manau, kad nesijaučiate Vytautu Didžiuoju, bet šio vardo nekeisčiau už nieką, net už patį gražiausią slapyvardį. Tačiau laisvam paukščiui dangus visuomet laisvas. O man irgi šį kartą labiau rūpi kariški reikalai. Ir manęs neveikia Jūsų atsikalbėjimai, kad nuo politikos esate toli. Priežastis akivaizdi - nežinau kito ekūrybiečio, kuris turėtų tanką. Ir labai įtariu, kad Jūsų tankas dar nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, praėjęs kautynes ne tik naikinant Hitlerį, bet ir gesinant daugelio tautų laisvę - ir Vengrijoje, ir Lenkijoje, ir Afganistane, ir galbūt Vilniuje, užgrobiant televizijos bokštą ir Konarskio Nr.49 teritoriją. Kitaip sakant toks tankas dabar labai reikalingas Šklėriams.
Manau, žinote, kad ten, ant Karlonų kalnelio, auga gražus pušynėlis. Dievas taip davė, kad išgirdę mano aimanas apie skaudų Šklėrių sodžiaus nykimą, į jas atsiliepė kelios poetės iš Ekūrybos ir- kad  jas Dzievulis augintų  su jų poezija! - joms padovanotas pušeles įvardijo savo vardais. Koks džiaugsmas! Koks smagumėlis.. Pradžioje tik jį, šį džiaugsmą, tik ir tenešiojau. Bet staiga it perkūnas iš lapkričio dangaus:
- O Pelėda, gal manai, kad dėl to išnyksta atsakomybė už saugumą poečių- pušelių ir jų poezijos?
Ir susiūbavo sulingavo po kojomis žemė. Apie tai nebuvau pagalvojęs. Ir nors dabar šis rūpestis neleidžia užmigti naktimis, bet.. kas iš to? O! Kaip norėčiau, kad šitame klausime išgirstum ir supratimą - REIKIA ŠKLĖRIAMS TANKO.
Nesiginkit, kad neturite. Suprantu, kad kalbėti apie tai nelabai saugu, kadangi toks ginklų privatumas Lietuvos valstybėje neleistinas. Tanką mačiau savo akimis, o mano garbe, manau, kad nesuabejosite. Tai aš Jums pranešiau, kad per Anuškos knygos ŽIEDE NEVYSTANTIS recenziją pervažiuota tanku.
AŠ: Tokiam vyrui - tankistui, kaip IXAON už šią recenziją nieko geresnio, deja, negaliu pasakyti. (...) Ko gero, ir pati knyga jo neperskaityta, o tik pervažiuota tanku.
IXOAN: Kodėl pervažiuota tanku? nesupratau...
AŠ: O kodėl tanku? Pasižiūrėjus į nuotrauką, norėjau pamatyti Jus, o pamačiau tanką.
Štai kaip!
Tai dokumentai, Vytautai, ir smogti  jiems tanko jėga, kurį įvardinate Nr. 1, nebūtų garbinga. Tanką turite. Jį mačiau. Ir įsitikinęs, kad smogta nebus, bet- o kas žino? Juk, matyt, ne šiaip sakoma, kad net nenaudojamas ginklas per metus pats iššauna.
Laiškas slenka į pabaigą dėl jo išbrinkusios apimties, nes esu viešai sakęs, kad stengiuosi juos sutalpinti viename puslapyje. Reikėtų dar drūtai pasakyti, kodėl tankas Šklėriams reikalingesnis, negu Ekūrybai. Pasakysiu tik, kad Šklėriuose kur kas daugiau miškų, negu čia... Kur kas daugiau! Vilkų nėra, bet vis tiek gėriui, grožiui poezijai, kūrėjo sielai nuo įsibrovėlių apsaugoti patikima apsauga labai reikalinga. Ir pastebėkite, Vytautai - laišką priskiriu literatūrinių laiškų kategorijai, kadangi juo reiškiu rūpinimąsi, kad literatūra kuo patikimiau ateitų ir į mano gimtą, jau merdėjantį, bet vis dar gyvą Šklėrių sodžių. Žinoma, abu suprantam, kad taip sakant nepasakyta, kas reikėtų pasakyti, bet tikiuosi tai padaryti, nes žiūrėdamas į viršų, dar nematau, kad varnas suktų ratą viršum mano galvos. Tačiau suprantu, kad reikia skubėti ir dėl to raginti manęs nereikės...
Bet yra dar įdomus klausimėlis.
Vytautai,  ar Jūsų žodyne egzistuoja žodis PUSIAUJUOKA. Nekalbu apie Lietuvių kalbos žodynus, kalbu apie Jūsų, kaip žmogaus žodyną. Ir jeigu  nėra, tai derybos dėl tanko, galima sakyti, jau dar žlunga.
Iki kito literatūrinio laiško...