dar speiguota, dar laukiam varnėnų
ir sula beržuose dar užšalusi,
po mėnulio šerkšnu pasėdėkim
te lyg sniegas plaukai mūsų bąla,
te trumpėja naktis tarsi kelias,
kuriuo grįžta žibutės ir paukščiai,
aš pagausiu tau snaigės drugelį, –
tu šnabždėsi: dangus ne per aukštas.
dar speiguota, dar laukiam varnėnų,
o prabėgo jau visas gyvenimas,
aš sakau: kai pasieksime slėnį, –
tu ir ten, – atsakai, – būsi mano.