Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) VII
Atėjo laikas perstatyti ir bažnyčias
Ir štai atėjo laikas, kai galiu manyti (ko gero, ir kitiems pasakyti), kad man nerūpi atversti kalendoriaus lapelius. Tai, kas dar neseniai taip būdinga, taip būtina, kad atrodė, jog neįmanoma, kad galėtų būti kitaip, dabar žiūriu į kovo 10 –osios ir pradedu baimintis, kad nekaip būtų, jeigu ir vienas šis lapelis nebus išmoktas, jeigu, pavertęs jį laiku, negebėsiu įeiti ir pasižvalgyti, kaip iš tikrųjų jis atrodo iš vidaus, koks jis savo gyvenimu, savo publika. Ė, varduvininkai, negi manote, kad man labai rūpi jūsų vardai? Normalu, kad jie mažutėmis raidėmis užrašyti, betgi pasirodykite, kaip patys atrodote? Kad ir taip, kaip Alfonsas ir Jadvygą Žiliai..
– Pratrūko? Viduje? Ar kaip kitaip tai įvardinti? –atsiliepė Poe, išgirdus mane prašnekusį į kalendoriaus lapelį. Ir lyg sau, bet kartu su manimi žiūrėdama į lapelį: – Kažin, kiek žolelių yra šieno kupetoje?
– Žolelių?
– Nežinau, kiek ten jų, bet ir nesiruošiu skaičiuoti dėl to, kad sužinočiau.
– Na, taip. Dėl to tikrai neverta. Geriau tą laiką sunaudoti šilinių dzūkų žemėlapiui nupiešti.
– Arba pasiklausyti geros muzikos. Girdi?
– Na taip, – vėl atsišaukiau pritarimu, nors nei muzikantų, nei muzikos nebuvo. Užtat buvo Alfonsas ir Jadvyga Žiliai ir jų kalba kaip muzika. Nuostabu girdėti nuoširdaus žmogaus kalbą. Ji man prilygsta gerai muzikai. Ir jausmas vis toks, lyg karietoje kaip tada, prieš dvidešimt ar daugiau metų. Jaučiuosi kaip istorijoje, kaip žmogaus dalioje.
– Va! va! va! Kaip žmogaus dalioje. Šito reikalo ir neišleisk iš galvos. „Kaip žmogaus dalioje“, – dar paskambino pažįstamas balsas, o aš sužiurau į Alfonsą ir Jadvygą.
Kažin, ar kada buvome išsiskyrę? – pagalvojau, bet gal atsitikę netgi kitaip – susikuria priežastys, kurios kaip mintį mesteli mane ten, kur kažkada buvęs. Ir šit sveikintis iš naujo su Alfonsu Žiliu nereikia ir girdžiu jį ne kitaip, o kaip pirmą kartą:
– Keturias klases baigiau. Mane mokytojai taip jau pavertė, kad tikras buvau patriotas. Neklausiau, nepaisiau šitų visų... Ir paskui, kai antrąkart rusai užėjo, pradėjo vežti ir mano mokytojus. Į vagonus mėtė vaikus. Ir išvežė mano mokytojus. Mano akyse išvežė ir Černeckį su Černeckiene...
Kaip anuomet prie Černeckio Černeckienė, taip dabar prie Žilio Žilienė:
– Medicina mane labai viliojo. Lietuvių kalbos egzaminą laikiau: gavau 5 raštu, žodžiu – 4. Kitą dieną mandatų komisijoje pasakė: mes turim savo mokinių. Tavęs negalim priimti. Esi buožės vaikas. Nors buvo 26 hektarai žemės. Nu, mano tėvelis dar buvo Amerikoj kažkada. Tai irgi gal šiokia tokia priežastis.
– Nepamanyk, kad Vaidinimą matai ar girdi. Anie yra – anie, o aš irgi – aš, Bladukas, – pradėjo kažkiek netikėtą kalbą Bladukas iš Šklėrių, – Stebiu ir suprantu, kad visa tai, ką dabar girdžiu, kažkada reikės vaidinti. O kaip kitaip? Kaip kitaip? Kitaip negalima, Pranuci. Ir žinok, kad tai, ką dabar tau sakau, tai sakau, kuomet jau ir aš netikiu scenomis. Spektakliai ten dažniau, o kad va taip.. Prisimeni Vidinį? Kur jis dabar? Gerai, kad yra Poe (poezija), gerai, kad yra Pro (proza), o kur Vidinis? Būdavo, kad ir jis užtrukdavo sugrįžti, betgi viskam saikas yra. Ar ne per ilgai užtruko? Pasimetė tarp kalendoriaus lapelių, pasimetė laikuose.
– Šit kaip! – nustebo Bladuką išgirdusi Poe – Tu man šiandieną labiausiai tinki į porą. Tikrai, tikrai, – patikino. Padėjo ranką ant peties, prisiglaudė prie šono ir tai buvo nemenkas akcentas jos sakymui.
Atrodė, jai nepatiko, kad ją matytume kaip deklamuojančią Poe. Atkakliau tuo nesikratė, tačiau neužmiršdavo priminti, kad, girdi, tai jos sakymai, kuriems ji pranašauja išliekamą vertę. Dabar, šalia Bladuko, jos sakymai atrodė įtaigūs, ne iš lubų nurašyti ir reikalingi. Nebuvo paprašyta dėmesio, bet jis atsirado tuoj pat vos pradėjus „sakymą“.
Jau pamanau, kad būna taip,
Kuomet po žiupsnį, po kažkiek
Visi laikai į vieną susilieja.
Na, gal nereik sakyti, kad VISI,
Bet iš tiesų sakau,
Kad šitiek jų nesumatuosi –
Beprasmiška juos šitokius rikiuoti
Į laikrodžius,
į laikmečius,
į kalendorius.
Juolab tuomet, kai prireikia
Ant klupsčių skaudžiai atsiklaupus
Kalbėt maldas, išėjusiems negrįžti
Ir patikėti, kad tik pasakose šitaip gali būti –
Nėra kelių, nėra, nebus, vežėjau,
kuriais atgal sugrįžti negalėtum.
O jeigu dar aiškiau –
Atėjo laikas perstatyti ir bažnyčias
Ir iš delnų, iš prakaito žinoti –
Dievas su mumis..
Kas atsitiko, Poe?
Negi manai,
Kad pasikliaut galėčiau lemtimi tokia –
Nenori Dievas, kad į talką eičiau jam?
Esą, visagalybėje mažam – nėra ką veikti?
Štai poteris, prie jo – bažnytinė giesmė
Giedok, vežėjau, Pro, Poe
Ir, žinoma, Bladukai.
Ne suokalbį, ne sąmokslą rengiu --
Ir pasakos te lieka, kaip išmokę būti
Mes gi, rupūžkės, vis dėlto
Po savo nosimis aukštesnį dangų turim
Ir Dievą su mumis..
– Tai jau taip, tai jau taip, – atsiliepė Jadvyga netgi iš tolimesnio laiko, kai ji dar ne Žilienė, kai ji su Žiliu dar iki rusų.
– Dar kada vakaruškas suruošdavo, ateidavo ir Alfonsas. Tai jau žvilgčiodavo. Kartais šokt išvesdavo. Pašokdavom, bet taip jau labai mes nedraugavom.
Bet laikas greitas, o rusai greiti ir pirmą, ir antrą kartą...
– Jo tėvukas mirė gal už dviejų metų, kai Alfonsą paėmė, o mama, mat, dar pagyveno. Tai jinai, būdavo, labai dažnai ateina pas mus. Tada dirbau jau mokykloje – parvažiavusi buvau. Šeštadienis buvo. Ir atbėgo kaimynai, kur jau visai arti prie jo mamos gyveno, ir prašė mirties aktą surašyti... jau turtą surašyti Tai jau tada nuėjau to turto surašyti ir jo mama mane apkabinusi prašė: būk tu, gera, vaikeli. Neapleisk Alponsiuko. Jeigu jau grįš, tu jį kaip nors globok. Ir aš pasižadėjau beveik mirštančiam žmogui, kur už kelių (už trijų, rodos,) dienų tada mirė. Nu tai aš visąlaik taip jo ir laukiau. Ir Dievas buvo su mumis
Atsikvepiu. O ką pasakyti? Buvo karieta, bet, deja, buvo. Kaip pasakyti, kad Dievas su manimi? Štai klausia, kur dingo Vidinis? O Kandžius? Atverstas lapelis skaudžiai žiūri į akis. Tai jau aš dairausi ir klausiu: kur jis, Kandžius? Ilgą laiką buvo su manimi, o kur – dabar? Sakykit, kiek reikia įvardinti stebuklų, kad jo vardas atsirastų bent tarp Kovo 10 d. varduvininkų?
– Aš jau, Pranuci, netikiu scenomis, – vėl nelinksmai kažkiek kartojasi Bladukas. – Kad ir kaip gražiai jos įrengtos, sumontuotos. Spektakliai ten dažniau. O žmogus? Yra, yra ir jis, kur jam dingti, kai spektaklyje, bet tik iš išvaizdos. O iš vidaus? Negi ir jis su Vidiniu išėjo? O juk suprantu, kad visa tai, ką dabar girdžiu, matau, jaučiu kažkada reikės vaidinti. Kaip vaidinti, kai be scenos? Na, kaip? Gal panašiai, kaip... Karietos gi nėra, o atrodo, kad važiuojam. Iš kur tai atsiranda, a? Kalbėk vežėjau, arba – ne. Aš už tave. Neduok Dieve, kad ir šitą tavo dovaną prarasčiau. Iš ko tuomet duoną valgysiu.
Nespėju geriau susivokti, o jis jau:
– Prašom, prašom, vežėjau. Ateik, – kviečia Bladukas į viešumą ir jau pats save pertvarko į vežėjo personažą. Bladuko nėra. Bladukas pranyko. Atsirado jo vietoje Vaidinimas.
Mokėjo jis mane vaidinti. Ir man neretai atrodydavo, kad Bladuko vaidinamas Pranucis vertas, kad ir aš iš jo pasimokyčiau. Dabar vėlgi girdžiu, kad, girdi, jo netrumpame ir keistokame gyvenime būta nemažai bandymų parašyti puikių dalykų.
– Nesakau, kad tai turėjo būti romanai, novelės. Kalbu apie rašymą ir tik apie jį, tačiau sunki Dievo galia įslėgdavo į krūtinę nykumą ir viskas baigdavosi nepradėjus įsibėgėti. Dabar pradėjau žegnotis, bet bijodamas, kad nepamatytų aplinkiniai ir ypatingai artimiausi žmonės. Šitai Dievui irgi nepatiks, bet man atrodo, kad pasaulyje vis dėlto bus mažiau nuodėmių, jeigu neduosiu žmonėms progos pašiepti sugrįžtantį pas Dievą.
Kalba net nežvilgterėjęs į mane, o aš žinau, kad ir toliau taip išliks...
– Šiandien vėl stoviu prie Pradžios, – kalba Vaidinimas lyg visą mano gyvenimo patirtį surinkęs, – Nemanau, kad pragyventi metai atmeta galimybę būti Pradžioje. Metai čia neturėtų būti kliūtis, tik bėda, kad sieloje prigriozta, prišiukšlinta, ten didžiuliai sąvartynai, kad reikia gigantiškos stiprybės ir Dangaus palaimos... išsimėžti. Antraip, be tokių pastangų ir lūkesčių išsipildymo, neužteks ir tų metų, kurie dar likę. O tuomet, ką tarti? Ką pažadėti? Kam pasiryžti? Teisybei žiūrint į akis, vis tik priverstas tarti: kad ir turėdamas Pradžią, nesu įsitikinęs, jog pavyks bent kiek toliau nueiti už jos. Tačiau viltis, tas nedrąsus tikėjimas „o GAL“, ima už rankos ir kviečia.
Perkūnas, perplėšęs dangų,
Švytruoja žaibais.
Jau ir vasara baigiasi.
O viltis, ačiūdie, dar vis – ne..
ačiūdie, dar vis – ne;
Į pavasarį kviečia išeiti.