Sparnus it angelo suspaudęs tarpu menčių
Jis tūpė varnu, bet gandru išskrido –
Neradęs vidurio –
Tik myli ar nekenčia,
Neradęs tų, kas pamatytų vidų.
 
Lyg Šiva rankom keturiom jis dengė lūpas
Visų, kas sakė : „Pranašu nebūsi.“
Ir niekad neklaupė,
Nes tiktai nesuklupęs
Galėjo padalint save per pusę.
 
Galiausiai į skutus suplyšo išdidumas –
Pasaulis banalus, jo sėklos gajos –
Sutrupina net akmenis, uolas...
Suglumęs
Sau pripažino –
Viskas tuščios svajos.
 
Tačiau tai nekeitė jo nuostatos gyventi
Ir atsiverti norintiems matyti,
Tad visos dienos, naktys tapo tartum mažos šventės –
Save barstyt galėjo dalelytėm.
 
Bet neišliko toks, kokiu kadais išskrido –
Pasaulis banalus, tačiau ne plokščias,
Iš pastangų šypsosis, nuolat pokštaus...
.......................................................................................
 
O polių nėr dviejų –
Yra tik trečias kitas,
Nes sekė jį vien tuščios vėjo mintys
Nubarsčiusios lapus ir obuolius po kojom.
Ir buvo viskas viskas išdalinta,
Net išdalinta –
Ko dar niekad neaukojo.
 
2017 liepos 25 d.