Daug
 
Jau seniai žmonės sako man žodelį „Daug“. Nesuprantu ką tai reiškia. Tesuprantu, kad apie mane. Pamanau, tą žodį išgirdęs, kad tai reiškia jog konstatuojama, kad aš knygų turiu daug, kurios, kone visos, yra iš sovietų laikotarpio. Dar sako dzūkišką žodį „Mažùm“, kuris reškia gal būt.
 
„Pats norėjai!“, – kažkada labai seniai sakydavo man mergina (erdve atskriejančiais žodžiais) iš sovietinių kėgėbistų buveinės. Ne iškart supratau, ką tai reiškia, bet vėliau supratau: Pats norėjai, kad Lietuva būtų laisva ir kad KGB neveiktų, tai štai matai kaip dabar KGB veikia.
 
„Opa!“ – tai žodeliukas ne vien gaujelės, kurie mano mintis seka, bet ir už lango pasigirsdavo, kai aš, nors rytas jau išaušęs, bet dar gulėdavau lovoje. Eidavo už lango ir sakydavo „Opa!“ – taip garsiai, kad išgirsdavau. Tą žodelį suprasdavau kaip raginimą keltis iš lovos, nors tuo laiku buvau bedarbis. Taigi čia prisiminiau epizodą iš 1996 metų.
 
Sako jie man ir žodelį „Tik“. Nesuprantu, ką jie tuo nori man pasakyti. Bet jeigu ir suprasčiau, kitaip, negu elgiausi, nesielgčiau. O mano žmoną Daivę jie yra vadinę vardu Sara.
 
„Žingeidumo!“, – šūktelėjo vieną 2017 metų naktį vyrukas iš savo kėgėbistinės buveinės. Tada tik muzikos visą mėnesį buvau besiklausantis.
 
Gaujelė, kurie mano mintis seka ir kankina blogąja savijauta, kai juos, gaujelę, vadindavau KGB gaujele, tai sakydavau šias raides ištardamas kietai. Buvo atvejų, kai į tai jie man atsakydavo, kad šias (atsiprašau, smirdančias) raides, šią abreviatūrą, tarčiau minkštai – atseit lietuviškai.
 
 
„Vėl!“
 
Vienas iš baisiausių gaujelės žodžių, kuriuos jie man sakė, buvo žodelis „Vėl!“. Todėl jis man vienas baisiausių buvo: prieš keletą metų, norėdamas kad kėgėbistai mane amnestuotų, vien lovoje gulėjau, iš darbo Lietuvių kalbos institute namo parėjęs. Tiems srutoms, kurie mano mintis seka ir kankina nuotoliniu būdu, tas mano pasyvumas labai nepatiko, nenaudinga buvo, nes ilgainiui pradėjo... junginėti, netgi nuolatinai įjungė, man tokią būseną, kuri žiauriai nemaloni: ji, ta būsena, verčia nuolatos eiti ir eiti, ir kai ir lovon atsiguli, tai negali atsilaikyti, turi lipti iš lovos ir vaikščioti. Daug mėnesių kėgėbistiniai srutos tokia būsena mane kankino. Antai, nakčiai kai sutemus, kai atsiguldavau, tai net ir tada ilgai šios būsenos neišjungdavo. Tik po kiek laiko ją man išjungdavo ir duodavo pamiegoti.
Tai ką aš čia apie tą „Vėl“ noriu pasakyti?, užmiršau šią akimirką. Prisiminiau: kai tą būseną, kuri nuolatos versdavo eiti – ta būsena vadinosi, regis, „Varomoji jėga“ – tai, kai tą būseną pagaliau jau išjungė,.. vėl lioviausi vaikščioti ir pradėjau gulinėti, tai tada gaujelės vyrukas, man, kartą vos atsigulusiam, pasakė labai grėsmingai: „Vėl!“. Supratau, ką tai reiškia: jei tik vien gulėsi, tai vėl bus tau įjungta kankinanti būsena „Varomoji jėga“, kuri verčia eiti ir eiti ir yra (kaip aš pats pasakyčiau) siaubingai nemaloni. Siaubingai. Labai išsigandau to „Vėl“ ir lioviausi nenatūraliai daug gulėti lovoje.
2017 metai
 
Žodžiai, kuriuos jie man sakydavo būdavo, pasigirsdavo ir žodis „Kliudei“. Bet ir šio žodžio nesupratau, ką jie man tuo žodžiu sakydavo. Aš niekad nieko nekliudau.
 
Dar sako jie man vienaraidį žodelį „O!“.
 
Čia viena iš palankiausių man frazių: „Dar tu aiškinies!“. Taip man pasakė iš gaujelės buveinės tuo metu, kai aš aiškinau, kad nedalyvauju jokiame šešėliniame veikime, kurį tebevadinu judėjimu kėgėbistiniu.
 
Sakydavo dar ir žodelį „Su“, o kitąkart „Šu“. Daugmaž nuvokiu, ką tai reiškia: su kėbėbistiniu judėjimu aš esu, ar ne.
 
 
„Jis turi!“
 
Gaujelė, kurie seka mano mąstymą, kankinimu kažkokiom bangom privertė mane išmesti visus savo eilėraščius. Sekamas bandydavau negalvoti, kad jų dar turiu, vengiau pamatyti juos paslėptus. O vieną kartą, kai negalvoti apie eilėraščius bandžiau, kažkoks gaujelės vyriškis riktelėjo gaujelės buveinėje, kuri mane kankina: „Jis turi!“.
 
Vienąkart (2017 metais), kai prašiau balsu: „Niekše, išjunk kankinimą“, tai į tai man atsakė iš kankintojų buveinės kažkoks jaunas vyrukas: „Būtinai“. Bet tai buvo tik pasišaipymas – kankinimo, dirbtinos kankinančios savijautos, neišjungė.
 
Dar girdžiu žodį „Skiriasi“. Kiek suprantu, tai reiškia kažkokį nevienodumą. Sako žodelius „Kū“, „Ką“, „Lyg“, „Kai“ – taip pat man nė kiek nesuprantamus. Kartais po mano keiksmų jiems, kėgėbistinių srutų gaujelė, kurie kankina mane bloga savijauta, tardavo: „Peržiūra“. Nežinau, ką jie ten peržiūrinėja. Yra man jie sakę ir tokių žodžių: „Kaip lengva tave apgauti“. Suprantama, kai mąstymą seka, tai negi apgauti lengva nebūtų. Vakarop gaujelė retkarčiais man sakydavo tai „plius“, tai „minus“. O mano tik šnervės plečiasi nuo dirbtinai pagilinto kvėpavimo.
 
 
Buvau nukabinęs užuolaidas
 
Kai gavau 1993 metais butą, kuriame ir dabar gyvenu, tai vos ne pilną kambarį prisikroviau „Lietuvos aido“ laikraščių, nes dirbau jame ir rašiau jam rašinius, ir egzempliorius kaupiau net po kelis. Ilgainiui daugybę jų teko išmesti, nes veikė kėgėbistai mane ne tik mano kūną nuotoliniu būdu kankindami, bet tada ypač ir psichologiškai. Taigi štai. Po to kai išmečiau laikraščius praėjus daugeliui metų, gaujelė man pasakė: tavo kambarys pilnas laikraščių! Tuo laiku buvau nemenkai kankinamas. Manydamas, kad tuo (laikraščių gausumu, neva, esančiu pas mane), gaujelė spekuliuoja ir gal ir tai yra priežastis, dėl kurios jie mane seka ir bloga būsena kankina, aš nukabinau savo kambario užuolaidas, įtardamas, kad mano kambarį seka ir per langą iš namo, kuris, pilnas daugybės langų, yra netoliese priešais mano langą, kad žmonės įsitikintų, jog jokių laikraščių mano kambaryje nėra.
Bet po kelių mėnesių, praleidžiančią šviesą, užuolaidą prikabinau vėl. Jie, gaujelė, dar ir dabar kankina mane bloga savijauta ir seka mano mintijimą.
2017 m. liepos mėnuo Vilniuje
 
Kažkada jau gerokai seniai senis gaujelės buveinėje kažkam sakydavo: „Matai!“. Labai daug kartų yra tą žodį jis sakęs mane sekdamas, bet ką juo pasakydavo, nežinau iki šiolei. Daug spėliojau, o dažniausias mano spėjimas buvo toks: senis savo sėbrui, gaujelėje esančiam, tuo žodžiu sakydavo štai ką: Matai, kad neįmanoma pasidaryti jį – tai yra mane – mūsų tarnu, ar bendrininku.
 
Kažkada, jau prieš daugelį metų, kai mintyse, sau pačiam, bloga savijauta nuotoliniu būdu kankinamas kai pasakydavau žodžius „Koks baisus nebaudžiamumas!“, tai kartą iš KGB srutų gaujelės buveinės į tai vyrukas man atsakė: „Yra baudžiamumas!“. Jų buveinė kažkur Vilniuje ikišiol esti, dar ir dabar tebekankina mane kažkokiom bangom visokiais skausmais.
2017 metai
 
Kėgėbistinė gaujelė žodžius į mane erdve laido maždaug 20 metų. Tikrai ne mažiau, o netgi net daugiau, bet dabar jau apstojo, beveik nebelaido. Prisiminiau ir štai ką jie sakė (2016 metais): „Tave duos“. O ką tie žodžiai reiškė, nesupratau. Beveik jokių jų žodžių nesuprantu.
 
Vienas iš gražiausių lietuviškų pasakymų, kuris šis mano: Turiu garbės, ponia, būti nuolankiausias Jūsų tarnas.
 
Dar, labai jau seniai, jie sako man žodį „Viską!“, erdve (kaip ir visi jų žodžiai) nežinia kaip į mane atskindantį. Nežinau ir tai ką reiškia. Čia gal įdomu ir dera šiuos žodžius iš Dostojevskio kūrinio prirašyti: „Kai viską pasieki, būna sunku viską prarasti“.
 
Kažkada labai seniai, kai sakydavau gaujelei, kad nėra jokios priežasties mane nei kankinti , nei sekti, tai man vyrukas erdve atskriejančiais žodžiais pasakė: „Yra priežastis!“. Žinoma, tai buvo eilinis demagogiškas pasityčiojimas. Tebekankina bloga savijauta jie mane iki šiolei, dabar dažniausiai – svaiginimu su kančios priedu.
2017.VIII.3 Vilniuje