laukimu apkerpėjo vienatvės akmuo...
tik tu ja niekada netikėjai.
net kai  nendrės šnarėjo – 
ateina ruduo, 
susigūžęs nuo smelkiančio vėjo.

sausu troškuliu virto slogus ilgesys,
lūpos dykumos žeme pleišėjo.
saugo drėgmę akmuo
šalto kūno gėla – 
tau atgimti tik lašo reikėjo.

plakė gervės sparnais, klykė – 
niekad negerk,      
ką šaltasis akmuo pažadėjo.
jo negirdė tėkmė,
tai negyvas vanduo     
tyliai džiūsta po žyrančiu smėliu.

neieškok gyvasties
ten, kur šalčio dvasia
prie krūtinės kietos prisišliejo,
liūdesys tyliu aidu šaltai prisilies
ten, kur siela nugairinta vėjo.
         ------------------
skausmo samanom veši vienatvės akmuo...
per ilgai jis šviesos neregėjo...