Tikriausiai meldės už mane kiti,
O gal aš pats – bet tyliai, tyliai...
Ir lijo debesys tada balti,
Ir dygo mano Žemėj gilės.
 
Gal ne aukšti užaugo ąžuolai,
Bet ir ne dilgės, ir ne usnys...
Nors kita vertus – argi privalai
Tuoj pat ir čia kitiems nubusti?
 
Įsišaknyt gilyn yra svarbiau –
Pakilt dangun galiu po visko,
Dar juk ne kartą mano medį pjaus –
Aure, kaip pjūklo dantys blizga.
 
Ir vėl kažkas gal melsis, gal prakeiks,
Galbūt praeis nepastebėjęs...
 
Mažai – per maža, o per daug – nereik –
Nesu šventasis ar baudėjas,
Kuris lyg Dievo pateptas sakys:
Tai aš – teisus, o jūs – tik dulkės!
.....................................................................
 
Atėjus laikui atsimerks akis,
Atėjus laikui teks ir gultis...
 
2017 liepos 30 d.