Eilėraštis proza

Anksčiau jie gyveno ankštai. Dviejų kambarių butukas, maža virtuvytė, vienas televizorius, vienas muzikinis centras. Buvo ankšta.  Nebuvo kur pasislėpti, visi žinojo viską apie vienas kitą. Visos ligos ir visi džiaugsmai buvo pergyventi kartu.
Reikėjo mokėti derinti interesus, ieškoti kompromisų, reikėjo kalbėtis, bendrauti. Kai vyko pasaulio  futbolo čempionatas, tėvas pakluso bendram sprendimui žiūrėti „Titaniką“. Visi sukritę į plačią lovą stebėjo holivudiškas aistras, ir tai nėra ironija, filmas buvo klasiškas. Per reklamą tėvas prisimindavo savo mėgstamus anglus, kurie draskėsi su argentiniečiais, bet pasimėgauti runtynėmis jam niekas neleido, reikėjo grįžti į skęstantį laivą. Galų gale jis nuskendo, o anglai pralaimėjo argentiniečiams vienuolikos metrų baudinius. Visi pergyveno savo kančias, bet buvo laimingi.
O kokios diskusijos kildavo, kai reikėdavo klausyti muzikos. Mama siūlo perklausyti K.Orfo „Carmina Burana“, tėvas – King Crimson‘ų „Islands“, vaikai savo skonį perša. Kone iki muštynių.
Bet viskas baigdavosi taikiai ir visi sukritę į tą pačią lovą klausydavosi viską paeiliui, pamiršę suvalgyti vakarienę. Tada jie buvo laimingi, jie buvo šeima.
Dabar jie gyvena keturių kambarių bute, turi tris televizorius, du kompiuterius, du automobilius.
Gali žiūrėti ir klausyti, ką nori ir kiek nori. Bendrauja internetu su kitais žemynais, su nepažįstamais žmonėmis. Susitinka tarpusavyje trumpai, tik didelėje virtuvėje, paskubomis užvalgę vėl bėga kiekvienas į savo pasaulį.
Vadina save laiminga šeima.
Svoloč