Ant lietaus neregėjusios žemės nelieka
Jokio įspaudo pėdos ar daigo žolės.
Pilkas paukštis snape neša visišką nieką,
Pilko paukščio šešėlis tarp žodžių tylės.
 
Palubėj pilki krateriai dūzgiančių širšių
Ir nuo dulkių langai – apsiblausę, pilki.
Fotografijų veidus praverčiam pamiršę,
Kad pavirsti į dulkes ir mes sutverti.
 
Atsidūsta pilkai kelių šimtmečių knygos,
Pralaimėdamos kandim kovoj dėl raidžių.
Tarp stiklų dviejų – musės dvi – vakar dar gyvos,
Kaip beviltiškai daužosi vis dar girdžiu.
 
Nuo sausros pilkos lūpos vos krusteli naiviai –
Gal tik lašas lietaus joms išganymu bus.
Pilkas paukštis ir aš – du pilki pakeleiviai
Ir kiaurai sausrą pervėręs pilkas dangus...
 
2017 m.  liepos 9 d.