Tu niekad nebuvai prie jūros

Tikriausiai tu norėtumei prie jūros,
Bet niekada tau šito nepasiūliau,
Nes mudviejų laivai yra beburiai,
O plaukti jūra reikalingos burės.
 
Tu niekad nematei, kaip kyla saulė
Nuslydus nuo bangos į dangų popierinį,
Kurį tikėjais prirašyt iš naujo
Tik man ir sūnui.
 
Miega ant krūtinės
Stebuklų vėjas, pažadų skeletai...
 
Tik viltys kartais dar ramunėm žydi –
Bandai atspėt: mylėta, nemylėta...
 
Pro savo langą vėl žvelgi mažytį
Į dar mažesnę šio pasaulio būtį –
Į kasdienybės medžio lają retą.
Ir noris tiek nedaug, tiktai truputį –
Žiūrėt, kaip saulė savo šypsnį meta
Ant mano veido, sūnaus veido...
 
Lieka
Galbūt ir tau.
Jei ne – ak,  nebereikia –
Juk tavo laimė tau nereiškia nieko.
 
Ir nieko tau nereiškia metų laikas,
Nes bet kada norėtumei prie jūros
Ir tebūnie vandens purslai aptaško,
Kai bangos šėlsta, verčias, gūra...
.....................................................................
 
Akimirka svarbiau, kada be taško
Tau pasakau:
Važiuokime prie jūros...
 
2017 liepos 27 d.
 
kaip lietus