Nupuolė...

 
Tu – kitokia.
Juk nuotraukos – melas.
Jas parodai, bet tik su grimu.
Net saulėtekiai tirpsta išbalę
Nuo miglų
Ir išties – neramu
Taip toli nuo namų.
 
Todėl dilgsi
Nejučiom paliesta dilgėlė.
Tad suki nuolatos savo žvilgsnį –
Tavo akys išduoda:
„Tylėk...“
 
O kodėl?
Netylėjau lig šiolei,
Bet tu delną laikei prie burnos.
Ak, tie toliai,
Tie tolimi toliai –
Geltonuos, raudonuos, mėlynuos...
 
Kol išbluks, kaip nutiko šį sykį,
Ir paliks miražu be spalvų...
 
Paklausyki,
Darkart paklausyki:
Nebebus jau daugiau de javu.
.................................................................
 
Nėra tolių,
Tų tolimų tolių –
Per arti mūsų Žemės riba,
Kur nupuolė,
Į narvą papuolė,
Plieno narvą gegutė raiba.
 
2017 liepos 10 d.
 
kaip lietus